Pagamino, bet nepakabino

A.Boso pano – kaip negimęs miręs kūdikis, mat pagamintas ir paruoštas sumontuoti jis vis dar neišvydo dienos šviesos.

Šio kūrinio istorija keista.

Rengiant Klaipėdos dramos teatro pirmosios rekonstrukcijos projektą dar 1987 m. buvo sumanyta naująjį priestatą, kuriame įkurta teatro kasa, rūbinė bei kavinės, papuošti meniniu kūriniu.

Didelę pliką sieną po stogu tarp įėjimo į kasą ir patį teatrą ketinta papuošti bareljefu – pano.

Darbas skirtas uždengti 100 kvadratinių metrų sieną, tad ir kūrinys – grandiozinis, jo bronzinės detalės užima 53 kvadratinius metrus.

Kitos kūrinio detalės – šlifuoto granito plokštės.

Skulptorius pavaizdavo kūrėjo bendravimą su mūzomis, todėl kūrinys pavadintas "Dialogu".

1988 m. A.Bosas pagamino natūralaus dydžio kūrinio modelį, o 1990-aisiais bronzinės kūrinio detalės buvo nulietos Kauno "Centrolito" gamykloje ir atgabentos į Klaipėdą.

A.Brazauskas davė nurodymą

A.Bosas prisimena, kad už kūrybinį darbą jam buvo sumokėta, tačiau tikslios sumos skulptorius nebepamena.

"Galbūt atlygis galėjo siekti apie 10 tūkst. rublių – maždaug pusantro žigulio, – juokavo skulptorius.

Tikėtasi, kad teatro atidarymo iškilmių metu bus atidengtas ir pano.

Tačiau tuo metu pinigų kūrinio montavimo darbams pritrūko. Negalima pamiršti, kad tai buvo sunkus jaunos valstybės kūrimosi metas.

Atskirais gabalais nulietas kūrinys buvo sukrautas teatro garaže.

"Dar tada, kai teatrui vadovavo Romas Pletkauskas, buvo atvažiavęs Algirdas Brazauskas, tada jam rodė pano. Tuometis premjeras žodžiu davė nurodymą skirti pinigų, bet, kiek pamenu, jie buvo panaudoti bene stogui dengti", – painią istoriją prisiminė A.Bosas.

Praėjo keleri metai, ir 1994-aisiais vėl bandyta ieškoti būdų pano sumontuoti.

Skaičiuota, kad to meto kainomis montavimo darbams galėjo prireikti 150 tūkst. litų.

Praėjo nemažai laiko, tačiau pinigų ne tik neatsirado, bet ir pradėta abejoti kūrinio sumontavimo būtinybe.

Kalbos nutilo prieš atidarymą

A.Bosas prisimena, jog kažkada trūko lėšų net kūriniui apžiūrėti.

"Mecenatas Rimantas Cibauskas rado pinigų, pasamdėme firmą, kuri iškėlė gabalus, mes juos suskaičiavome, sunumeravome. Pagal mano senus brėžinius trūko gal dviejų ar trijų fragmentų. Padarėme sąmatą, kiek kainuotų atkurti trūkstamas detales, kiek reikėtų pinigų jas sujungti, užkelti, pritvirtinti, – prisiminė A.Bosas. – Kai pradėjome kelti triukšmą, šviesaus atminimo teatro direktorius Gediminas Pranckūnas nuvažiavo pas kultūros ministrą Šarūną Birutį. Tai buvo bene penktas ar šeštas ministras nuo pano pagaminimo. Š.Birutis pavedė vilniečių viešajai įstaigai "Lietuvos paminklai" įvertinti situaciją. Ši įstaiga stebėjo teatro restauracijos eigą, informuodavo ir mane. Kai liko vos mėnuo iki teatro atidarymo, viskas nuščiuvo, stojo visiška tyla. Teatras buvo antrą kartą atidarytas be reljefo, kuris buvo sukurtas būtent jam."

Dar tada, kai "Lietuvos paminklai" ėmėsi domėtis skulptoriaus kūriniu, paaiškėjo, kad nėra dokumento, patvirtinančio, jog Klaipėdos dramos teatras jį saugo.

Nusprendė: būtina sumontuoti

Praėjusių metų pabaigoje "Lietuvos paminklų" atstovai atvyko į Klaipėdą ir susitiko su atsakingais miesto specialistais.

Šį susitikimą prisiminė ir Klaipėdos savivaldybės Architektūros poskyrio vyriausiasis specialistas Mindaugas Petrulis.

"Turėjome Architektų bei Dailininkų sąjungų ekspertų tarybos posėdį. Tada buvo vienareikšmiai pasakyta, kad šis pano turi atsirasti teatro fasade, ši pastato dalis turi būti sutvarkyta taip, kaip buvo sugalvota pačioje pradžioje. Tai yra kūrinys, padarytas būtent tai vietai, apšvietimas išryškins specialiuosius kontrastus, apgalvoti matymo taškai. Dėl to, ar jis ten turi būti, klausimas jau neabejotinai aptartas – jis privalo ten atsirasti. Dar aname tūkstantmetyje, aname šimtmetyje, buvo nutarta, kad kūrinys yra sukurtas šitam objektui, šitam fasadui. Juk niekas nepasikeitė, tik konstrukcijos. Jis turėtų atgimti naujoje šviesoje. Liko vienintelis klausimas – pinigai", – teigė M.Petrulis.

Viskas dėl pinigų

Dabartinis Klaipėdos dramos teatro vadovas Tomas Juočys teigia, kad šio pano istorija jam atrodo miglota.

Pirmiausia, jo žiniomis, pano buvo kuriamas ne teatrui, o Parodų rūmams papuošti.

"Investiciniame teatro rekonstrukcijos projekte nebuvo numatyta šį pano kabinti. Vėliau atsirado mintis jį sumontuoti, bet teatras tokių pinigų – apie 80 tūkst. eurų – neturėjo. Mano supratimu, turėtų būti atskiras investicinis projektas, nes tai gana brangi idėja. Tai turėtų daryti teatras. Jeigu Kultūros ministerija skirtų finansavimą, būtų galima jį sumontuoti. Teko girdėti, kad R.Cibauskas nusiteikęs padėti surinkti pinigų", – kalbėjo T.Juočys.

Žinant, kiek daug pinigų Klaipėdos kultūros įstaigoms pastaruoju metu buvo skirta, teatro vadovas abejojo, kad valstybė jų rastų dar ir pano sumontuoti.

Europos Sąjungos pinigais šio projekto finansuoti, pasak teatro direktoriaus, neįmanoma, todėl pinigų tektų ieškoti valstybės biudžete.

Direktorių kausto abejonės

Ar teikti projektą pinigams gauti, T.Juočys dar žadėjo tartis su Meno taryba.

Nepiršdamas savo asmeninės nuomonės, T.Juočys abejoja, ar šis kūrinys nepakeis Teatro aikštės veido, tad galbūt reikėtų ir naujo požiūrio į šį kūrinį.

Todėl ne tik teatras turėtų spręsti, ar sumontuoti pano.

Būdamas biudžetinė įstaiga teatras negali jo patalpose saugomo kūrinio nei parduoti, nei dovanoti.

Dar keisčiau, kad jo balanse šio daikto nėra.

Panašu, kad teatro žmonės išties nepritaria kūrinio sumontavimui.

"Fiziškai jį saugome tik todėl, kad jis yra. Atvirai sakau, suprantu autoriaus norą matyti kūrinį pakabintą, bet laikai pasikeitė, o ir kaina didžiulė. Galiausiai mes galime parengti investicinį projektą, o galutinį žodį tegu sako ministerija. Kartą šiuo klausimu jau buvo patarta ieškoti rėmėjų. Tačiau faktas yra ir tai, kad rėmėjų tenka ieškoti net spektakliams statyti, gyvename labai taupiai. Tai nėra klausimas, kurį būtina spręsti būtent dabar", – kalbėjo T.Juočys.

Autorius rastų vietą kūriniui

Apie darbo meninę vertę byloja tas faktas, jog jį 1987 m. priėmė šalies Meno taryba.

"Šiame reljefe yra miesto fachverko detalės, mūzų susijungimas, kopos, dangus, didelė dinamika. Yra ir lotyniškas tekstas apie tai, kad visas pasaulis vaidina. Jame nėra nieko, kas galėjo pasenti. Dariau jį galvodamas apie ateitį. Pradžioje norėjome daryti iš marmuro, bet paskui pamanėme, kad nusitepus nuvalyti jį nebūtų įmanoma. Bronzinio darbo nenuterliosi, juk žinome, kad žmonės mėgsta viską pačiupinėti", – apie kūrybinį kūrinio aspektą kalbėjo pano autorius A.Bosas.

Jam antrino ir M.Petrulis, kuris teigė, jog pano nėra pasenęs nei savo forma, nei turiniu. Per ketvirtį amžiaus galėjo pasikeisti tik bronzos spalva.

"Visiškai nesvarbu, kokiais pinigais tai bus padaryta. Visame pasaulyje mecenavimas yra gyvas. Yra viešos įstaigos, fondai ir panašūs dalykai, kurie galėtų imtis generuoti idėją ir lėšas jai įgyvendinti. Svarbiausia – rezultatas", – įsitikinęs M.Petrulis.

Lyg rakštis gerklėje?

Vis dėlto A.Bosas įsitikinęs, kad jo darbas teatrui – lyg rakštis gerklėje, mat reikia vėl važiuoti į ministeriją, sukti galvą, kur gauti pinigų, kalbinti verslininkus.

Skulptorius mano, jog projektui įgyvendinti pakaktų tik poros žmonių. Vienas jų galėtų būti visuomenėje autoritetą turintis asmuo, kuris kalbintų verslininkus, juos įtikintių mecenuoti, o kitas dirbtų buhalterinį darbą.

"Jeigu pano teatrui nereikalingas, tegu atiduoda jį man, aš rasiu, kur jį padėti. Lietuvoje yra daugiau kultūros įstaigų, kur jis tiktų", – nusivylimo neslėpė A.Bosas.