Šių metų tarptautinis Thomo Manno festivaliu tęsia 2014 m. pradėtą penkerių metų trukmės teminį ciklą, pavadintą „Modernybės palikimas. Šimtas metų po Didžiojo karo“. Pirmuoju festivaliu iš šio ciklo buvo bandoma priminti „Šimtmečio vasarą“ – pagauti laikmečio, kuriuo prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, dvasią. Praėjusiais metais festivalio programoje gilintasi į „Sąžinės proveržį“ – stengtasi suprasti ir diskutuoti apie intelektualų laikysenas šio karo ir apskritai krizinių situacijų akivaizdoje, jų angažavimąsi karui ir karo kaip konfliktų sprendimo priemonės kritiką. Šiais metais, atsispirdami nuo Didžiojo karo kontekstų, organizatoriai parinko temą „Žmogaus orumas“. Norėta priminti, jog Pirmasis pasaulinis karas, griaudamas visas sampratas to, kas iki tol kelis šimtmečius buvo vertinama kaip „humaniška“, prieš šimtą metų likimo žmogumi ir žmogiškumo esmės klausimus suaktualino didelėj daly Europos.

Suprantama, kad žmogiškojo orumo ir humaniškumo klausimai gvildenami jau ne vieną šimtmetį. Taip pat ir dailėje žmogiškosios atsakomybės prieš save ir visuomenę bei žmogiškumo esmės sampratas įvairiais periodais bandė išreikšti ne vienas kūrėjas. Siejant šią dailininkų saviraišką su festivalio ir viso penkerių metų ciklo tema, šįmet Nobelio premijos laureato vardu pavadintoje kultūros savaitėje atidarytos dvi parodos, skirtingais kampais žvelgiančios į žmogaus savivertės atskleidimo būdus, bet abi vienokiu ar kitokiu būdu susijusios su Lietuva. Vienoje parodoje – darbai, rodantys, kaip tosios savivertės suvokimas formavosi sąlytyje su unikalia Rytų Prūsijos ir Kuršių nerijos gamta, kitoje – kūriniai, atskleidžiantys Didžiojo karo įtaką žmogaus orumo sampratos aktualizavimui prieš šimtą metų Vilniuje.

Rytų Prūsijos menininkai sąlytyje su gamta

Sekmadienį Nidos bendruomenės namuose atidarytoje parodoje „Žmogaus dienos, gamtos amžinybė“ į festivalio temą pažvelgta praveriant duris į epochą, kurioje Didžiojo karo metais visa apimtimi suaktualėjo žmogaus orumo klausimas. Dvi parodos dalys simboliškai susieja su ryškiausiais XIX a. pabaigos – XX a. antrosios pusės Rytų Prūsijos dailės reiškiniais: Karaliaučiaus dailės akademija (1845–1945), jai būdingu realistinio peizažo žanru, ir Nidos dailininkų kolonija (1875–1945) bei jai charakteringa įvairių stilių derme. Eksponatai čia byloja apie žmogaus kasdienybės tėkmę ir apie gamtą, jo būties liudininkę. Lankytojai išvys ne tik kopų, pušynų, marių, jūros motyvus, bet ir sąlytyje su gamta sukurtus kūrinius, kuriuose atsiskleidžia žmogus įvairiose jo ir jo santykio su kitais apmąstymo situacijose. Waltherio Buhės raižinys „Seno žmogaus rankos“, Gertrudos Lerbs-Bernecker litografija „Kelionė per Kuršių neriją“ ar jos efortas „Po gaisro“ – tai tik keli pavyzdžiai kūrinių, skatinančių susimąstyti apie žmogaus orumą ir tas gyvenimo situacijas, kuriose kyla poreikis jį įvertinti.

Kaip teigė parodos kuratorė Kristina Jokubavičienė, iš viso lankytojai šviesioje Nidos bendruomenės namų salėje gali išvysti 61 dailininko 82 tapybos ir grafikos kūrinius. Tai – aliejiniai paveikslai, akvarelės, pastelės, piešiniai, ofortai, litografijos, medžio raižiniai. Pristatomi Richardo Birnstengelio, Fritzo Behrendto, Eduardo Bischoffo, Arthuro Degnerio, Ludwigo Dettmanno, Olofo Augusto Jernbergo, Juliuso Freymutho, Eduardo Kado, Bruno Krauskopfo, Helene Neumann, Ernsto Mollenhauerio, Alfredo Teichmanno, Annos Sinnhuber, Ericho Waskės, kitų dailininkų peizažai, portretai ir figūrinės kompozicijos.

Galimybę šiuos kūrinius eksponuoti Nidoje sudarė privati Aleksandro Popovo kolekcija, kurios pagrindu originalios ekspozicijos Thomo Manno festivaliui parengiamos jau kelerius metus iš eilės. 2014 m., kai minėtasis teminis penkerių metų ciklas prasidėjo, klaipėdiečio kolekcininko rinkinys sudarė galimybę žvilgtelėti į „Paskutinę taikos vasarą“, kuri simboliškai perteikta sąsajomis su Kuršių nerija ir 1914 m. Karaliaučiuje surengta paroda „Kuršių nerija moksle ir mene“. Praėjusiais metais festivaliui taip pat A. Popovo rinkinio pagrindu buvo suformuota paroda „Dailininkai kare ir karo dailininkai“. Kolekcininko darbai parodos lankytojus pasieks bendradarbiavimo su Thomo Manno festivalio partneriu – Rytų Prūsijos dailės mylėtojų draugija „Nidden“ – dėka. Kūriniams iš A. Popovo kolekcijos tapus nuolatiniu Thomo Manno festivalio svečiu, šio festivalio organizatorė Lina Motuzienė parodos atidarymo metu prasitarė apie svajonę kada nors Nidoje įrengti nuolatinę klaipėdiečio kolekcininko darbų galeriją…

Vilniaus lazareto seselė sąlytyje su karu

„Žmogaus orumas visuomet yra tai, kas gali būti pažeista ar gerbiama. Tai – trapus ir saugotinas dalykas. Tai teisė pačiam spręsti, kaip gyventi, teisė siekti asmeninės laimės, lygybė prieš įstatymą bei religijos ir pasaulėžiūros laisvė. Tačiau teisė į savąjį orumą mums uždeda ir pareigą saugoti kito žmogaus orumą. Esama ne tik priesako jį gerbti, jo nepažeisti, bet ir pareigos pasiūlyti kitiems pagalbą ir paramą, idant jų orumas būtų išsaugotas.“ Tokiais žodžiais antrąją Thomo Manno festivalio metu atidarytą parodą pristatinėjo meno galerijos Vokietijoje Kunsthaus Désirée savininkas ir kolekcininkas Hubertas Portzas.

Pirmadienį Kuršių nerijos istorijos muziejuje atidarytoje parodoje – talentingos, bet primirštos ekspresionistės Cornelijos Gurlitt, kuri Pirmojo pasaulinio karo metus praleido slaugydama ligoninius ir sužeistuosius Vilniaus Antakalnio karo ligoninėje (lazarete), darbai, paįvairinti per Didįjį karą Vilniuje Vokietijos kariuomenės X armijos karo fotografų darytomis nuotraukomis. Šia paroda bandyta ne tik jaunos gailestingosios seselės C. Gurlitt akimis pažvelgti į Pirmojo pasaulinio karo Vilnių, jame karo metais dėl išgyvenimo kovojusius žmones, kitaip tariant, priminti H. Portzo minėtuosius „kitus“, kurių orumas turi būti išsaugotas. Per asmeninę C. Gurlitt istoriją, galiausiai pasibaigusią 29 metų moters savižudybe, parodoje sykiu stengtasi pažvelgti į jos pačios pastangas kovoti už savo orumą: dvidešimtyje C. Gurlitt darbų išvysime žmogiškumo kaip kovos už gyvenimą išraiškos, o kartu ir pačios autorės kovos už moters orumą ir lyčių lygybę atspindžius.

Nors didžioji C. Gurlitt darbų dalis, 2014 m. atsiradusi Šveicarijoje, šiuo metu apipinta teismo skandalais ir vis dar nėra prieinama plačiajai visuomenei, parodos lankytojai turi galimybę pažvelgti į tą jos darbų dalį, kurią prieš kelerius metus Valstybiniam Vilniaus Gaono žydų muziejui padovanojo H. Portzas. Paroda „Cornelia Gurlitt: širdies kelionė. Vilnius vokiečių ekspresionistės akimis 1915–1917 m.“ pastaraisiais metais jau buvo eksponuojama Vilniuje ir Kaune. Tačiau nuo ankstesnių parodų nidiškė skiriasi tuo, kad į ją pavyko įtraukti kelių dar niekur neeksponuotų C. Gurlitt tapybos darbų reprodukcijas.

Surengti parodą Kuršių nerijos istorijos muziejuje padėjo Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centras, dr. Hubertas Portzas. Parodos eksponavimo Nidoje idėją pernai iškėlė menotyrininkė Laima Laučkaitė.

Abi festivalio metu atidarytos parodos lankytojų lauks iki rugpjūčio 31 d. Daugiau informacijos apie tarptautinio Thomo Manno festivalio programą ieškokite internete www.mann.lt.