Iš autoriaus archyvo

Bibliotekoje jau daug metų saugomas šio autoriaus archyvas. Tapybos ir grafikos darbų kolekciją perdavė jo žmona, ilgametė šios bibliotekos darbuotoja Irena Eleonora Rimkienė. Parodos ekspozicija suformuota iš archyvinių kūrinių, dokumentų ir knygų. Parodos kuratorės – Jurga Bardauskienė ir Birutė Skaisgirienė. Organizatorius – Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoji biblioteka.

Dar ir šiandien klaipėdiečiai prisimena V. Rimkų, skubantį siauromis senamiesčio gatvelėmis. Pasiramsčiuojantį lazdele, vis su ta pačia pablukusia kepure, pilkšva striuke ir būtinai – etiudine ant peties. Pasak dailėtyrininkės Kristinos Jokubavičienės, V. Rimkus buvo „lyg įžengęs į kasdienę tuštybių mugę iš kito pasaulio, kitų laikų ir erdvių: iš ten, kur senovinė spinta saugo mielas ir dažnai skaitomas knygas, kur krosnelėje smagiai spragsi malkos, o secesinio stiliaus žibalinė lempa svyra virš nėriniuota staltiese apdengto stalelio, ant kurio netikėto svečio laukia kava šventiniame puodelyje ir namų šeimininko paveikslai“.

V. Rimkus. Klaipėdos senamiesčio kampelis. 1968 m. / I. Simonaitytės bibliotekos archyvo nuotr.

Įkūrė meno studiją

V. Rimkus gimė 1933 m. birželio 1 d. Silvestruose (Tauragės apskritis). Septynmetę mokyklą baigė Piktupėnuose (Pagėgių apskritis). 1954–1956 m. Kaune mokėsi buhalterijos. Tačiau proziška specialybė nesužavėjo, giliai širdyje didžiausias jo troškimas visada buvo kūryba ir tarnystė menui. 1957-aisiais V. Rimkus apsigyveno Klaipėdoje ir didžiąją dalį savo prasmingo gyvenimo paskyrė kūrybai, kraštotyrai, visuomeninei veiklai ir nuolatinėms savarankiškoms dailės studijoms. Artimai bendravo su uostamiesčio menininkais. Glaudūs draugystės ryšiai tautodailininką siejo su sostinės dailininkais Antanu Žmuidzinavičiumi, Kaziu Šimoniu, Algirdu Gudaičiu, Vytautu Ciplijausku, Leonu Lagausku.

Tapyti jis pradėjo jau gyvendamas uostamiestyje. Nuo 1964 m. eksponavo savo darbus tautodailininkų parodose, po ketverių metų tapo Lietuvos tautodailininkų sąjungos Žemaitijos skyriaus nariu, rengė asmenines parodas ir aktyviai dalyvavo jungtinėse parodose. 1968–1970 m. su bendraminčiais prie Klaipėdos miesto Kultūros namų įkūrė Vaizduojamojo meno studiją, jai vadovavo, rengė mokymo programas, organizavo studijos narių darbų parodas. V. Rimkaus tapybos kūrinių yra privačiose kolekcijose Vokietijoje, Kanadoje, JAV ir Australijoje.

V. Rimkus. Vizija. 1968 m. / I. Simonaitytės bibliotekos archyvo nuotr.

Tapyba ir piešiniai

Aliejinė tapyba ant drobės ir kartono sudaro svarbiausią V. Rimkaus kūrybos dalį. Tautodailininkas tapė apleistą Klaipėdos senamiestį, Pamario krašto vaizdus, senas sodybas, užmirštas kapinaites, jaukius Klaipėdos senamiesčio kiemelius. Sukūrė seriją Mažosios Lietuvos visuomenės ir kultūros veikėjų portretų: Kristijono Donelaičio, Vydūno, Liudviko Rėzos, Martyno Jankaus, Salio Šemerio Šmerausko. Su meile tapė pačių artimiausių žmonių – motinos, žmonos Irenos Eleonoros Rimkienės, draugų – portretus.

Kaip pastebėjo dailėtyrininkė K. Jokubavičienė, mažiau žinoma, labiau asmeniška V. Rimkaus kūrybos dalis – mažoji grafika. Šią kūrybos sritį pats autorius apibūdino taip: „Kai pavargstu nuo tapybos ir įtampos, be kurios neįmanomas joks darbas, kurį dirbam atsidavę kūnu ir siela, piešiu mažus darbelius. Imu į rankas kas papuola – tušą su plunksna, kiniškus pieštukus ar akvarelę – ir... žaidžiu. Tai mano momentinės vizijos, iš pasąmonės atplaukiantys vaizdai ir asociacijos. Tai akimirkos nuotaika, kuriai su malonumu pasiduodu. Taip ilsiuosi ir svajoju. Bėgu nuo realybės, kad grįžčiau vėl ramus ir susikaupęs. Kai kurie piešiniai tuo ir pasibaigia, kai kurie vėliau virsta paveikslais.“

V. Rimkus. Karo pasekmės. 1974 m. / I. Simonaitytės bibliotekos archyvo nuotr.

Aktyvus visuomenininkas

V. Rimkui labai svarbi buvo ir visuomeninė veikla. Jis daugelį metų kovojo prieš Mažosios Lietuvos kultūros vertybių naikinimą, senosios Klaipėdos griovimą, buvo vienas iš akcijos prieš senosios Klaipėdos gaisrinės griovimą iniciatorių. Dalyvavo Lietuvos atgimimo sąjūdžio ir „žaliųjų“ judėjimo veikloje, kartu su žmona bibliotekininke Irena dalyvavo visuose lietuvininkų renginiuose, rėmė krašto atkūrimo žygius, rūpinosi Pamario gamta.

V. Rimkus mirė 2000 m. rugpjūčio 1 d. Klaipėdoje. Palaidotas Joniškės kapinėse. Po jo mirties žmona I. Rimkienė su didele meile puoselėjo vyro kūrybinį palikimą. Jos iniciatyva 2001 m. buvo išleista V. Rimkaus tapybos, grafikos ir atsiminimų knyga „Vaclovas Rimkus. Gyvenimas tai – dovana“, 2012 m. – ekslibrisų, eskizų, miniatiūrų, piešinių ir grafikos darbų albumas „Prabėgančios mintys“, taip pat atvirukų rinkinys, pristatantis V. Rimkaus tapybą.

Paroda veiks iki kovo 9 d.

Bibliotekos darbo laikas: pirmadieniais–penktadieniais – 10–19 val., šeštadieniais – 10–17 val. Sekmadieniais ir valstybinių švenčių dienomis nedirba.