Naujas galerijos sezonas

Meno kieme (Daržų g. 10) naują sezoną pradėjo Klaipėdos etnokultūros centro Delmonų galerija, kviečianti atrasti šį ypatingą Mažosios Lietuvos grožį.

Delmonas – tradicinė Klaipėdos krašto moteriškos aprangos detalė, 2019 m. pripažinta saugotina vertybe ir įtraukta į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.

Klaipėdos etnokultūros centras, norėdamas įvairiapusiškai supažindinti su delmonų kūrimo ir dėvėjimo tradicija, klaipėdiečiams ir miesto svečiams pristato erdvę, kur eksponuojami tradiciniai delmonai, šiandieninių autorių darbai, Mažosios Lietuvos tautiniai kostiumai. Delmonų galerijoje taip pat bus gyvai pristatomas siuvinėtojo amatas, atskirą Delmonų galerijos dalį sudaro siuvimo amatui dedikuota erdvė. Galerijos šeimininkė – tradicinio siuvinėjimo meistrė Irena Ungaro – lankytojus supažindins su regiono kostiumo išskirtinumais ir, jeigu kils klausimų, konsultuos lietuvių, anglų, vokiečių, italų, rusų kalbomis.

Delmonų galerija atvira lankytojams II–VI – 11–18 val.

Šios galerijos veikla vykdoma įgyvendinant Klaipėdos etnokultūros centro projektą „Mažosios Lietuvos amatystė“, kurį globoja Klaipėdos miesto savivaldybė.

Tradicinių giedojimų vakaras

Gegužės 18 d. 18.30 val. Klaipėdos etnokultūros centras buria į susitikimą, skirtą tradicinėms „mojavoms“. Jis bus iš dviejų dalių – gegužinių pamaldų (tradicinių „mojavų“ giedojimo) ir vakaronės. Dalyvaus kunigas prof. dr. Saulius Stumbra, Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės parapijos liaudiškų giesmių ansamblis (vad. Vidmantas Budreckis) ir folkloro ansamblis „Alka“ (vad. Jonas Kavaliauskas ir Elena Šalkauskienė).

„Mojavų“ arba gegužinių pamaldų kilmė labai sena. Jau V a. randama bandymų visą mėnesį paskirti Mergelės Marijos garbei. Pirmasis gegužę skirti Marijos garbei sumanė Ispanijos karalius Alfonsas X (1239–1284). Italijoje šio pamaldumo pradininkai buvo šventieji Pilypas Nėris (1515–1592) ir Karolis Boromėjus (1538–1584). Matydami, kaip pavasariui veikiant sukyla žmonių jausmai, jie sumanė juos pajungti aukštesniems tikslams. Eidami nuo savo oratorijos iki Didžiosios Marijos bazilikos Romoje linksmai giedodavo Marijos litaniją (dar vadinamą Loreto litanija), prijungdami giesmių. Vėliau jų pavyzdžiu pasekė keli vienuolynai. Jau tada buvo nustatyta tvarka: gėlėmis puošiamas Marijos altorėlis, ir meldžiamasi.

Iš Seinų – po Lietuvą

Lietuvoje, palyginti su kitais katalikiškais kraštais, gegužinės pamaldos įvestos gana vėlai, ir ne sostinėje, kaip būdavo kitais atvejais, bet neseniai įkurtoje Seinų vyskupijoje. Tos vyskupijos valdytojas prelatas Butkevičius, kilęs iš Kretingos bajorų, ką tik išrinktas šioms pareigoms, buvo nuvykęs į Romą. Ten jis prisižiūrėjo gegužinių pamaldų, laikomų su visu iškilmingumu. Grįžęs 1853 m. spalį ir perėmęs vyskupijos valdymą, pirmiausia gegužines pamaldas jis įvedė Seinų katedroje, o netrukus ir visoje vyskupijoje. Žemaičių vyskupiją tuo metu valdė vyskupas Motiejus Valančius, išplatinęs gegužines pamaldas ir savo vyskupijoje.

Gegužinėms pamaldoms nėra nustatyta privalomų maldų. Lietuvoje jos susideda iš skaitomos ar giedamos Švč. Mergelės Marijos litanijos, Šv. Bernardo maldos ir giesmės „Sveika, Marija“. Po jų ar prieš jas gali būti giedamos ir kitos Marijos garbei skirtos giesmės. 1919 m. Tilžėje išleista Lietuvoje katalikų plačiai vartota maldaknygė „Šaltinis“ paaiškinime apie Marijos mėnesį (556–557 psl.) nurodo, kaip gegužines pamaldas švęsti. Joje rašoma: „Kurie negalėsite per darbus dienose to gražiausio Marijos mėnesio lankyti bažnyčią ir ten būti draugininkais meldimosi, tie gi užveskite tas maldas po sodžius ir namus jūsų. Papuoškite, išdabinkite gražius altorėlius aprinktoje ant to koplytėlėje (jei tokią sodžiuje turite, o jei ne, tai nors čystose seklyčiose, abrozdą Švenčiausios Marijos gražiai apkaišę, žvakes prieš jį uždegę) ir visi drauge susirinkę dailiai užgiedokite šitą giesmę: „Sveika, Marija, Dievo Motina, / Kaip saulė šviesi, kaip drąsa gryna. / Atmink ant mūsų savo širdyje, / Melskis už mumis, Sveika Marija.“ Toliau rašoma: „Labai naudingu ir pagirtu daiktu būtų, idant skaitytojas atskaitytų ant kožnos dienos paskirtus skaitymus ir Litaniją su maldomis prie Panelės Švenčiausios iš mojinės knygelės.“ Lietuvoje „mojavos“ prie koplytėlių ir lurdų baigdavosi skambiomis dainomis ir rateliais.

Iš tautinio paveldo lobyno

Gegužės 19 d. 17.30 val. Klaipėdos etnokultūros centre vyks patyriminis susitikimas, kurio metu bus supažindinama su muilo gamybos istorija, senoviniais muilais ir jų sudėtinėmis dalimis, skirtingais muilo gamybos būdais.

Etnokultūros centre svečiuosis Mindaugas ir Sandra Makutėnai – sertifikuoti tautinio paveldo produktų gamintojai, šeimos verslo „Muilo ūkis“ įkūrėjai ir šeimininkai. Amatininkai pagal senovinę receptūrą patys gamina natūralų, rankų darbo muilą, jo sudėtį praturtindami natūraliais, dažnai pačių užaugintais ar surinktais augalais – žolelėmis, žiedlapiais, uogomis, sėklomis. Meistrai muilo gamybai nenaudoja palmių aliejaus, gyvulinės kilmės komponentų, dirbtinių dažiklių ir sintetinių kvapiklių, konservantų. Šio muilo gamybos procese naudojami tik natūralūs kvapai ir spalvos, augalinis aliejus ir lietuviški augalai. Šaltuoju gamybos būdu pagamintas muilas išsaugo naudingąsias aliejų savybes, vitaminus, amino rūgštis, tausoja odą ir neišsausina jos. Mindaugas ir Sandra taip pat puoselėja seną muilo gamybos tradiciją iš trijų sudedamųjų dalių: pelenų šarmo, vandens ir taukų. 2009 m. jų puoselėjama tradicija buvo pripažinta Lietuvos tautiniu paveldu.