Artimas situacijai simbolis

Parodos „Ledkalnis / Iceberg“ idėją inspiravo užkulisinės menininkų diskusijos, kuriose gana aktyviai svarstomi savęs ir savo kūrybos suvokimo, vertinimo, ištransliavimo į kitas (meno ir ne meno) teritorijas ir panašūs klausimai. Ar šiandieniniai meno kūriniai privalo reflektuoti asmeninius išgyvenimus, vidinius konfliktus ir nesutarimus su išoriniu pasauliu? Ar jie turi reaguoti į dirgiklius, sklindančius iš sociumo lauko? Kiek menininkui savęs reikia įdėti į kūrinį, kad liktum nepažeistas, bet užtektų potencialo žinutei ištransliuoti?

A. Santockytė. „Melsvi sapnai. 2020.“ / Organizatorių nuotr.

Ledkalnis čia pasirenkamas kaip simbolis, išeitinis diskusijų objektas, savo prigimtimi artimas menininkų situacijai. Nuo šelfinio ledyno atskilęs ir laisvai vandenyje plūduriuojantis ledo masyvas čia simbolizuoja ne / priklausomą menininką, kuris, likdamas tuose pačiuose vandenyse, viena vertus, jau nėra ledyno dalis, lyg ir laisvas savo pasirinkimuose, tačiau, kita vertus, ribojamas tų pačių krantų, susaistytas tų pačių įsipareigojimų, taisyklių ir įstatymų. Jis, kaip ir kiti, priklausomas nuo logiškų ir nelogiškų valdžios sprendimų, įsipareigojimų sau, šeimai ir visuomenei. Ledkalnio atskilimą nuo ledyno didele dalimi lemia klimato kaita, kurią neabejotinai veikia šiandieninė žmonių veikla. Panašioje situacijoje yra ir menininkas, kuris negali / nenori nei savęs, nei savo kūrybos izoliuoti nuo visuomenės. Ir vis dėlto pasitaiko, kad dėl vienokių ar kitokių sprendimų jis nuo šio ledyno atskyla. Gal ir ne fiziškai, bet emociškai. Kaip tada keičiasi jis, jo santykis su aplinka ir kiek tai veikia jo kūrybą?

Vysto menininkų diskusijas

Virš vandens paprastai išnyra tik viena devintoji ledkalnio dalis, kita lieka po vandeniu ir todėl tikslios jo formos ir dydžio nežinome. Būtent todėl posakis „ledkalnio viršūnė“ reiškia problemą, kurios tikrasis mastas, manoma, yra žymiai didesnis, nei matoma. Ar taip galėtų būti ir šiandieninių menininkų atveju?

Šioje parodoje to nesiimama nei patvirtinti, nei paneigti. Sunku būtų tiksliai išmatuoti ne tik panirusio po vandeniu ledkalnio tūrį, bet ir realią šiandieninių menininkų situaciją. Todėl čia tik siekiama toliau vystyti menininkų diskusijas, prasidėjusias užkulisiuose verbaline raiška, o dabar išvedamas į ekspozicines erdves ir tęsiamas vizualiai.

I. Likšaitė. „Body Of Work. 2020.“ / Organizatorių nuotr.

Parodoje dalyvauja skirtingo amžiaus (beveik pusė – jaunieji), įvairių sričių menininkai. Vieni jų – jau pripažinti ir be didesnių kliūčių realizuoja save meno lauke, kiti – dar tik siekia būti matomi ir įvertinti. Tokį parodos kuratorės menotyrininkės Danguolės Ruškienės pasirinkimą lėmė noras pristatyti ne tik žinomų menininkų pozicijas, bet ir tų, kurie dar nėra iki galo suformavę savo kūrybinių nuostatų. Tai, kad jau pradiniame etape menininkų nuomonės išsiskyrė ir kiekvienas jų pateikė savitą požiūrį į temą, leidžia manyti, kad ji ir šiandien aktuali. „Ledkalnis / Iceberg“ nesiekia formuoti, suvienyti, juo labiau – sukiršinti. Tai – platforma, ant kurios vienuolika autorių pateikia savo santykį su kūryba.

Dalyvauja vienuolika autorių

Parodoje dalyvauja Agnė Jonkutė, Toma Šlimaitė, Inga Likšaitė, Neringa Poškutė-Jukumienė, Laura Guokė, Augustė Santockytė, Darius Antonovas, Laima Antonova, Simona Martinkutė, Karolis Paulikas, Erdvilė Girininkaitė.

L. Guokė. „Lengvas pasirinkimas. 2020.“ / Organizatorių nuotr.

Parodą kuruoja menotyrininkė D. Ruškienė. Projektą organizuoja Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyrius, finansuoja Klaipėdos miesto savivaldybė.

Paroda „Ledkalnis / Iceberg“ KKKC Parodų rūmuose veiks iki lapkričio 8 d. KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2) darbo laikas: trečiadienį–sekmadienį 11–19 val. (valstybinių švenčių dienomis nedirba). Lankytojai be apsauginių kaukių neįleidžiami.