Trijų tapytojų „Paviršiaus būklė“

Paroda „Surface condition“ / „Paviršiaus būklė“ – trijų autorių pastanga užčiuopti šiuolaikinės tapybos įtampas, egzistuojančias dinamiškame ir skaitmenizuotame vaizdinės kultūros kontekste. Skaitmeniniai procesai (nuo technologinių aplinkybių iki vizualinių ypatybių ir tendencijų) sodriai koreguoja tapybinius modelius ir mechanizmus, pasiūlydami paveikslams išaugti prastą plokštumą, o tapybos specifiką permąstyti nestabilioje – transpozicijos, virsmo, aido – būsenoje.

Parodos pavadinimas liudija paviršių kaip reikšmingą skaitmeninės ir tapybinės terpių patyrimo aplinkybę ir vis aktualesnį vizualinės kultūros aspektą. Skaitmenoje tarpstantys vaizdai, stokodami tradiciškai suvokiamo materialumo, akcentuoja savo paviršiuose vykstančius procesus: vaizdo tekstūriškumas, intensyvumas, gylis, tankumas tampa savotišku fizinio kūno pakaitalu. Šis kontekstas kviečia naujai apmąstyti ir patį tapybos paviršių, sufleruojantį jos fizinį būvį, autoriaus prisilietimo, užtrukimo ženklus.

Kūryboje sąmoningai painiojami skaitmeniniai ir tapybiniai vaizdai, stebint ir tyrinėjant jų aktyvacijos būdus, prigimtį, panašumus ir skirtumus, persidengiančias savybes. Gvildenamas apibendrintas klausimas, kas yra, nėra ar gali būti paveikslas, apmąstomas tapybos kaip medijos specifiškumas, provokuojami klaidos ir atsitiktinumo, intymumo ir anonimiškumo, artumo ir nuotolio klausimai.

Norint išvengti hierarchinio vertinimo, tapybiniai ir skaitmeniniai paviršiai parodoje interpretuojami kaip susijusios terpės. Jų dialoge vystosi skirtingos vaizdo suvokimo mediacijos, plėtojasi konceptualios ir estetinės tarpininkavimo, perdavimo formos. Skaitmeninis ir tapybinis vaizdai tampa vienas kito motyvu, simptomu, priežastimi, taip pat turiniu, efektu.

Tapatinant šių skirtingų terpių paviršius, tikimasi sukurti netikėtą, ribišką, tarp tapybos ir skaitmenos pakibusią parodos visumą. Ieškoma būdų, kaip įtapybinti skaitmeninį vaizdą, realizuoti jo ypatumus drobėje, o skaitmeniniuose darbuose atrasti tapybinį efektą. Tapomi kibernetinės kultūros elementai (tokie kaip videožaidimų avatarai, kompiuteriu generuotos tekstūros), kuriamos vizualinės nuorodos į kompiuterinių programų funkcijas, tapybiškai permąstomos skaitmeninio vaizdo žiūrėjimo aplinkybės.

Apie autorius

Parodos autoriai – kūrybinį kelią pradedantys tapytojai, susipažinę studijų Vilniaus dailės akademijos (VDA) Kauno fakultete metu. Jie savo darbuose skirtingomis prieigomis tyrinėja tapybos išeitis virtualybės ir skaitmenos prisodrintuose kontekstuose. Tradicinės tapybos būdą vertinantys kaip jaudinantį pasirinkimą, menininkai eksploatuoja skirtingas vaizdų komponavimo priemones, naudojasi skaitmeniniais įrankiais, spaudos technologijomis.

G.Malinauskaitė (gim. 1995) VDA Kauno fakultete 2018 m. įgijo tapybos bakalauro, 2021 m. – magistro laipsnį. Šiuo metu savo kūryboje analizuoja galimus vaizdų sureikšminimo scenarijus ir apmąsto juos tapybinių galimybių kontekste. Tapyba tampa pagrindine tokių svarstymų terpe, kartu ieškant jos kaip medijos veikimo principų. Keliomis kryptimis aktyvuojant tapybinių savybių klausimus, stebima, kaip tapyba elgiasi su vaizdu, kad galėtume patirti jį kaip reikšmingą. Skaitmeniniai vaizdai ir jų kūrimo įrankiai jos paveiksluose naudojami kaip komentuojantys tapybos specifiką ir pasiūlantys netikėtas paveikslo ir pasirinktos temos interpretavimo gaires. Kalbama tarsi vizualinėmis nuotrupomis, iki galo žiūrovams nepažinių vaizdų fragmentais. Vaizdai, nors ir turintys konkretų tapybinį motyvą, kūrybiniame procese virsta abstrakčiais ar net anonimiškais. Dėmesys sutelkiamas į tapybinį vaizdinį ir į galimas to vaizdinio formas: autorė tapo aliejiniais dažais ant drobės, kuria skaitmeninės tapybos darbus ir tapybinius hibridus.

Š.Baltrukonis (gim. 1998) VDA Kauno fakultete 2021 m. įgijo tapybos bakalauro laipsnį. Drobę naudodamas lyg „Photoshop“ programos darbastalį, jis kūryboje ieško natūros ir skaitmeninių tekstūrų jungties, realaus ir dirbtinio vaizdų bendradarbiavimo. Paveiksluose atkartoja sluoksnių (photoshop layers) įspūdį, o tapomiems realaus pasaulio fragmentams mėgina priskirti skaitmeninį efektą. Griežtos linijos, reklamas primenančios spalvos, vaizdo paviršiaus plokštumas (būdingas skaitmeniniam vaizdui) jo paveiksluose pildomas kontrastuojančiomis, realybės nuojautą žadinančiomis detalėmis. Drobėje manipuliuojama tapomais motyvais taip, kad šie primintų kompiuterinėmis programomis generuotus vaizdus.

M.Valentukonis (gim. 1998) šiuo metu VDA Kauno fakultete studijuoja tapybą. Kūryboje jis tyrinėja, patiria ir naikina ribą tarp tapybos ir skaitmeninio vaizdo. Kūriniai kupini nuorodų į kibernetinę kultūrą: motyvais tampa videožaidimų avatarai ir tekstūros, programos „Photoshop“ sluoksniai, fotogrametrijos metodas, papildytoji realybė ar kiti dirbtinio intelekto generuojami vaizdai. Komponuodamas paveikslus, jis tarpusavyje dinamiškai painioja materialumo ir nematerialumo jausenas: iš realybės paimtus motyvus jungia su sintetinėmis kibernetinės erdvės paviršiaus būsenomis, potėpį teptuku priešina purškiamiems dažams (spalvos dulkėms). Paveikslų siužetai taip pat kupini įtampos: juose vystosi skaitmeniškų, fizinei tikrovei nepriklausančių, dažnai iš kompiuterinių žaidimų nužengusių personažų dramos. Tikrovės ir skaitmeniškumo erdves tapytojas jungia ir kitais būdais – atsisakydamas tikrovę primenančios šviesotamsos, stengiasi kurti įspūdį, kad paveikslas, lyg matomas per ekraną, šviestų iš vidaus. Kai kuriuose paveiksluose regimas ir iš kompiuterinių programų perimtas pilkas tinklelis. Išdėstytas drobės pakraščiuose, jis tarsi pratęsia paveikslo siužetą už drobės ribų.

S.Merijauskaitės „Monolitas“

Tapytojos S.Merijauskaitės kūryboje besiskleidžiančios temos atkartoja evoliucijos ciklą. Gamta dailininkei yra pirminis visa ko šaltinis, jos padedama paveikslų serijose ji apmąsto žmogaus santykį su savimi ir kitais. Reikšmingą įtaką dailininkės kūrybai padarė dar studijų metais atrastas akmens motyvas, jis suteikė pamatą ir, keisdamas savo tapybinį pavidalą, lydi iki šiol.

Parodos „Monolitas“ tema – ribos ir praėjimai. Jungties taškai tarp dviejų tikrovių. Tai galima suprasti tiek kaip vietą, tiek kaip laikotarpį. Tapybos ciklo „Monolitas“ ašis – vibruojanti membrana, įtampos ir nežinomybės momentas erdvėje, įrėmintas realybės masėmis.

Ši mintis įkūnijama per akmens ir vandens motyvus. Kūrybos proceso metu atsiremta į civilizacijos aušros kūrinius ir idėjas. Vanduo – pats pirminis žymuo, skiriantis dvi erdves – šiapus ir anapus. Senovės statinių struktūros iš akmens pasirinktos dėl tinkamo idėjinio svorio ir formos, tapytoja jų nekopijuoja, stato jas jau šiandienai. „Monolitas“ – asmeninių patirčių ir dabartinio laikmečio lydinys.

S.Merijauskaitė (gim. 1989) Vilniaus dailės akademijoje 2012 m. įgijo dailės bakalauro, 2015 m. – magistro laipsnį. Nuo 2017 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narė. 2016, 2020 ir 2021 m. menininkei skirtos Lietuvos kultūros stipendijos. Nuo 2015 m. S.Merijauskaitė aktyviai veikia kultūros lauke, yra surengusi aštuonias personalines parodas, dalyvavo 20 jungtinių parodų.

Savo kūryba tapytoja nagrinėja bendražmogiškas seksualumo, transformacijos, vienatvės, ryšių ir sąveikos temas. Dailininkė jungia tapybą, žemės meną, videomeną, taip formuoja šiaurietiškai žemaitišką vaizdinį, prisotintą metafizikos.

Abi parodos veiks iki lapkričio 6 d. KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2) darbo laikas: trečiadienį–sekmadienį 11–19 val. (valstybinių švenčių dienomis nedirba).