Dedikacija Klaipėdai
Jungtinė Klaipėdos tapytojų paroda „Dedikacija Klaipėdai“ – tai ciklo, įprasminančio 2023 metus, skirtus Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui, baigiamoji dalis. Šia paroda taip pat minima svarbi uostamiesčio menininkų bendruomenei data – Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Klaipėdos skyriaus 50-metis. Parodos kuratoriai – Juozas Vosylius ir Birutė Skaisgirienė.
Klaipėda yra čia gyvenančių kūrėjų kūno ir sielos namai. Jie susitapatina ir susigyvena su miestu, pamažu, centimetras po centimetro išžvalgydami ir išjausdami skirtingas jo teritorijas, stebėdami ir skaitydami tik šiam miestui būdingus ženklus, girdėdami tik jame skambančius garsus ar užuosdami jo kvapus. Kuo ilgiau čia gyvena, tuo turtingesnis tampa patirčių lobynas. Menininkai miesto viziją kuria iš individualios atminties ir pojūčių fragmentų. Savo vietą šiame mieste suradusių atmintyje susiformuoja subjektyvus miesto vaizdinys, kuriame kiekvienas įaudžia savo prisiminimus, potyrius, emocijas, žmonių vardus, girdėtas ir išgalvotas istorijas. Taip gimsta menas.
Šiemet sausį jungtinėje parodoje tuo pačiu pavadinimu „Dedikacija Klaipėdai“ savo darbus eksponavo šiuo metu Klaipėdoje gyvenantys ir kuriantys tapytojai J. Vosylius, Ernestas Žvaigždinas, Tatjana Simanaitienė, Dalia Čistovaitė, Dalia Kirkutienė, Simas Žaltauskas, Arvydas Karvelis, Antanas Garjonas, Angelė Banytė, Edvardas Malinauskas, Algirdas Vadoklis, Virginijus Viningas ir Irmina Viningienė. Klaipėdos kraštui ir miestui skirta paroda buvo surengta I. Kanto viešosios bibliotekos Meno skyriaus galerijoje, Šilutės Fridricho Bajoraičio bibliotekoje ir LDS Klaipėdos skyriaus galerijoje.
Minint LDS Klaipėdos skyriaus 50-mečio jubiliejų, paroda „Dedikacija Klaipėdai“ įgauna dar vieną prasmę – tai nusilenkimas savo miestui ir kartu pagarbos ženklas išėjusiems menininkams, kurie kūrė Klaipėdos dailės istoriją ir savo darbais garsino uostamiestį. Tuomečių klaipėdiečių menininkų darbuose skleidėsi ne karo nuniokota pramoninė Klaipėda, o romantizuotas, metaforiškas miesto vaizdinys ir supoetinti pamario gamtos motyvai.
A. Jusionio drobė „Miestas VII“. 1998 m. / Organizatorių nuotr.
Parodoje „Dedikacija Klaipėdai“ bus galima pamatyti, kaip miesto būties ir istorijos ženklus savo kūryboje įprasmino jau išėję dailininkai – Algirdas Taurinskas, Algimantas
Jusionis, Bronius Gražys, Renatė Lūšis, Linas Julijonas Jankus, Algirdas Ramanauskas, Valdas Pumputis, Vidas Pinkevičius, Danas Andriulionis, Angelas Gabrielaitis, Arūnas Mėčius, Valdemaras Kalninis, Aleksandras Ilginis, Vaclovas Rimkus. Darbus šiai parodai paskolino LDS Klaipėdos skyriaus garbės narys, meno kolekcininkas Edmundas Kolakauskas, Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoji biblioteka, Milda Pumputytė, Akvilė Pumputytė, Eglė Jakštytė, Dovilė Andriulionienė, Nijolė Narijauskaitė-Gražienė, Jūratė Šimkutė, Marytė Ilginienė.
Parodos organizatorius – LDS Klaipėdos skyrius.
Gimęs (ne)priklausomybėje
B. Liandzbergio tapybos parodos „Gimęs (ne)priklausomybėje“ darbus, pasak autoriaus, vienija ironija, sarkazmas ir paradoksai: „Manau, mes visi gyvename labai keistame pasaulyje, kuriame visko – vienu metu – vyksta labai daug, todėl kartais būna sunku tai suprasti, išgyventi. Man išgyventi padėjo ir tebepadeda ironija. Galėjimas pažvelgti į save, pasaulį ir kitus bei jų problemas per juoko prizmę. Gal tai padeda viską matyti šiek tiek lengviau. Ši paroda – bandymas į viską pažvelgti lengviau. Pristatomuose darbuose yra daug asmeniškų dalykų, bet yra ir bendražmogiškų, t. y. mums visiems aktualių akcentų. Paroda „Gimęs (ne)priklausomybėje“ byloja apie šiuos laikus, jauno žmogaus išgyvenimus ir kaip jis ieško būdų dabartį suprasti ir pritapti.“
Kalbėdamas apie parodą tapytojas atviravo, kad gimė „tuo laiku, kai jau kelerius metus džiaugėmės nepriklausomybe savo šalyje. Dar nebuvo „viskas visiems aišku“ ir nežinojome, kaip reikia gyventi toliau, bet jau buvome laisvi. Atsirado bent šiek tiek „ryškumo akyse“. Tačiau su laisve taip lengvai niekas nesibaigė, nes prieš akis artėjo kitos priklausomybės – vidinės, materialios, psichologinės. Neteigiu, kad tuo laiku problemų nebūdavo, bet praėjus trims dešimtmečiams, sakyčiau, kad tik dabar suprantame to meto problemas, todėl suvokiame anuos laikus ir jų iššūkius. Augant, vaikystėje ir paauglystėje buvo keistų periodų, ypač kalbant apie socialinius reiškinius, madas, tendencijas, o tuo metu meno lauko tikrai nestebėjau. Svarbu buvo patirti, pamatyti, „kuo minta aplinka“, kokia mano reakcija į tai. Per visą tą laiką susiformavo ir mano asmeninis požiūris į aplinką ir tai, „kuo aš mintu pats“. Pasiekęs dabartį, kuri yra dar kitokia nei vaikystėje ir paauglystėje, suvokiau, kad viskas šiuo metu keičiasi dar greičiau. Kai buvau kiek jaunesnis, buvo ir smurto daugiau, ir tam tikros atskirties artimoje aplinkoje, o pirmieji kompiuteriniai žaidimai, pavyzdžiui, man buvo uždrausti. Ką jau sakyti apie telefoną ar kitas naujoves, lyčių klausimus, rasės, politinius reiškinius. Šis greitai bėgantis ir besikeičiantis laikas ir sugulė ant mano drobių, kaip koks praeities ir dabarties kratinys. Na, o ateitį įsivaizduoti kviečiu pačius žiūrovus. Kūriniuose, tarytum kokį peilį ir šakutę, naudoju ironiją, sarkazmą, paradoksus, nors vien prie šių žodžių prisirišti nereikėtų. Keliu klausimus apie save, visuomenę, mūsų visų kolektyvinius pasirinkimus ir tai, kaip jie ilgainiui mus veikia. Taip pat fiksuoju asmeninius potyrius, kurie vyko arba tebevyksta. Tai yra paroda apie laikmetį, kuriame gyvenu, ir jo fragmentavimą. Apie laikmetį, kuriame turime tiek daug laisvės (na, bent jau mūsų šalyje) ir vis dėlto dažnas iš mūsų vis tiek turime savo kalėjimus – pačių arba kitų sukurtus. Kūriniuose dažnai atsispindi tam tikros priešpriešos, kurias ir kviečiu atpažinti.“
B. Liandzbergis – 2022 m. baigė magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje (Įvietinto meno katedroje, anksčiau – Freskos ir mozaikos katedra). Gyvena ir kuria Vilniuje. Dažniausiai tapo aliejiniais dažais ant drobės, bet nevengia ir kitokių minties perteikimo formų bei būdų.
Apgaubiantys erdvę darbai
Menininkės iš Vokietijos S. Ladegaard parodoje „Plati lentyna“ / „Fine Shelf“ įvietintos instaliacijos ir skulptūros sukuria dialogą tarp žiūrovų ir erdvės, peržengdamos tradicines ribas. S. Ladegaard buitinius objektus paverčia poetiniais išsireiškimais, šitaip kviesdama auditoriją pergalvoti savo santykį su kasdienybe.
S. Ladegaard kuria skulptūrines instaliacijas, kurios užima ir sukuria erdvę, kartu nurodydamos socialinę sąveiką. Ji tai pasiekia dirbdama su visiems gerai žinomais objektais, pavyzdžiui, stalais, kilimais, keramikos indais, kuriuos ji išdėsto taip, kad jie atrodytų ir įprasti, ir svetimi. Tarkime, metaliniai objektai, kurie lyg ir turėtų būti funkcionalūs, bet to apie juos negalima tvirtai pasakyti. Šių daiktų išdėstymas yra šiek tiek savotiškas, kaip ir naudojamų medžiagų derinys.
Parodos autorė neabejotinai išbando ribą tarp krypties ir akivaizdumo. Nors iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti savavališka, akivaizdu, kad objektų padėtis buvo kruopščiai apgalvota. Objektai sąveikauja tarpusavyje, kiekvienas iš jų arba užmezga ryšį, arba sukelia atstumo jausmą, dalijasi erdve. Be to, atrodo, kad objektai turi tikslą: ką nors pasverti, atskirti, apgyvendinti. S. Ladegaard darbai yra žinomi dėl erdvės ekspansijos, materialumo ir konceptualaus gilumo tyrinėjimo.
S. Ladegaard gyvena ir dirba Berlyne. Ji studijavo dailę Berlyno menų universitete, kuriame 2018 m. įgijo diplomą. Dirbo Danijos meno dirbtuvėse Kopenhagoje, San Cataldo menininkų rezidencijoje Italijoje, „Fundación Valparaiso, Mojácar“ Ispanijoje ir Danijos institute Atėnuose. S. Ladegaard ką tik viešėjo Nidos meno kolonijoje, dalyvaudama rezidentūros programoje. Ši jos paroda yra projekto „Užsienio menininkių parodų ciklas KKKC“ dalis.
Visos trys parodos veiks iki sausio 14 d. KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2) darbo laikas: trečiadienį–sekmadienį 11–19 val. (valstybinių švenčių dienomis nedirba).
Naujausi komentarai