- Lina Bieliauskaitė
- Teksto dydis:
- Spausdinti
-
1000 km – piligrimų keliu
-
1000 km – piligrimų keliu
-
1000 km – piligrimų keliu
-
1000 km – piligrimų keliu
-
1000 km – piligrimų keliu
-
1000 km – piligrimų keliu
-
1000 km – piligrimų keliu
-
1000 km – piligrimų keliu
-
1000 km – piligrimų keliu
-
1000 km – piligrimų keliu
-
1000 km – piligrimų keliu
-
1000 km – piligrimų keliu
-
1000 km – piligrimų keliu
-
1000 km – piligrimų keliu
-
1000 km – piligrimų keliu
-
1000 km – piligrimų keliu
-
1000 km – piligrimų keliu
-
1000 km – piligrimų keliu
-
1000 km – piligrimų keliu
-
1000 km – piligrimų keliu
Tai buvo geriausia mano kelionė, kokią iki šiol esu turėjęs. Taip savo žygį Šv. Jokūbo piligrimų keliu įvertino žinomas uostamiesčio visuomenininkas, aistringas baikeris, vienas festivalio "Memel Tattoo Convention" organizatorių Aurimas Mockus. Apie 1000 km pėsčiomis per mėnesį įveikęs klaipėdietis pripažino, jog tokiam užmojui reikia ne tik atitinkamo fizinio, bet ir psichologinio pasirengimo.
Dedikavo Lietuvos žmonėms
Pašnekovas neneigė, jog klausimų, kokie buvo jo motyvai, sulaukė ne vieno. "Išpirkti nuodėmes? Nesijaučiu toks nuodėmingas, kad reikėtų save taip nubausti", – juokavo žygeivis.
Anot Aurimo, turbūt labiausiai jį masino pačios kelionės unikalumas bei dar viena savęs išbandymo galimybė.
"Turiu didžiulę aistrą kelionėms. Turbūt ja užkrėtė dar vaikystėje skaitytos įvairios nuotykių knygos. Mane traukia gyvenimo iššūkiai. Ir kuo sudėtingiau – tuo geriau. Kuo gamta mažiau paliesta civilizacijos – tuo įdomiau", – tvirtino klaipėdietis, galiausiai savo žygį nusprendęs dedikuoti Lietuvai ir jos žmonėms.
Apie Šv. Jokūbo kelią įveikusius piligrimus, tiksliau, išsipildžiusius jų slapčiausius troškimus, nušvitimus ar net patirtus stebuklus sklando nemažai legendų.
Kaip pasakojo Aurimas, kone kas trečias iš tų, su kuriais jam teko susipažinti ir bendrauti piligrimų kelyje, prisipažino tiesiog atsidavęs Dievo valiai.
"Vieni pasakojo, kad išėjo iš darbo ar jo neteko, kiti prisipažino, kad nebeturi nei darbo, nei namų. Sako – atvažiavau čia ir tiesiog einiu. Kiek eisiu, nežinau, bet tikiu, kad Dievas parodys man kelią, išeitį, pasirūpins manimi. Žinoma, šiek tiek kraupu pagalvojus – na, pasieksi tu tą galutinį tašką, o kur, žmogau, po to dėsiesi", – nelinksmus pamąstymus prisiminė keliautojas.
Skaičiuoja šimtmečius
Šv. Jokūbo kelias (Camino de Santiago) – katalikų piligriminis kelias į Santjago de Kompostelos (Santiago de Compostela) miestą Ispanijoje, kurio katedroje, teigiama, palaidotas apaštalas Jokūbas.
Pirmieji Šv. Jokūbo kelio piligrimai aprašyti XI a. metraščiuose.
Nors piligrimystės tikslu laikomas apaštalo kapas, kai kurie keliautojai įveikia dar apie 100 km iki Finisterės, kad šioje vietoje, kuri iki Amerikos atradimo buvo vadinama žemės kraštu, pasiimtų piligrimystės įrodymą – kriauklę.
Istoriškai susiklostė keletas maršrutų, kurie vadinami Šv. Jokūbo keliu.
Savo kelionę Aurimas pradėjo Prancūzijoje, Saint Jean Pied de Porte, pasirinkęs vieną populiariausių maršrutų per Pamploną ir Leoną.
"Saint Jean Pied de Porto piligrimų biure žmonės pasiima piligrimo pasą, kelionės maršrutą, čia gali gauti ir kelis popieriaus lapus, kuriuose sužymėti praeinamuose miestuose, kaimeliuose veikiantys albergai (albergue) – vietos, kuriose galima apsistoti nakčiai. Kai išmoksti visa ta informacija naudotis, nebūtinas net žemėlapis, juolab kad visas kelias pažymėtas vadinamosiomis piligrimų kriauklėmis ir visada nurodoma kryptis", – pasakojo pašnekovas.
Kasdien – po 30–40 km
Kiekviename alberge, kuriame apsistojama, piligrimo pasas pažymimas specialiu antspaudu. O kelią įveikę žygeiviai Santjago de Komposteloje gauna ir tai liudijantį sertifikatą.
"Net jei nueini 100 km, pavyzdžiui, pereini Galicijos regioną, vis tiek gauni atitinkamą sertifikatą. Santjage mišių metu aukojama už piligrimus, pranešamas kiekvieno jų vardas, iš kurios šalies ir nuo kurios vietos žmogus atėjo", – pasakojo Aurimas.
Klaipėdietis "užsižymėdavo" ne tik alberguose, bet ir maldos namuose. Viena vertus, tai buvo proga apsilankyti įspūdingose bažnyčiose, kita vertus, jų antspaudai buvo įvairesni ir įdomesni.
"Kiekvienoje bažnyčioje galima rasti paliktą antspaudą, kurį tiesiog pats gali užsidėti", – aiškino pašnekovas.
Kelyje – 9–10 val. su trumpomis poilsio pertraukėlėmis. Tokiu režimu Aurimas kasdien vidutiniškai įveikdavo po 30–40 km, tik keletą dienų teko pasitenkinti maždaug 20 km atstumu.
"Mano tempas buvo vienas spartesnių, o paskutinėmis dienomis išvis mažai ilsėjausi, nes norėjosi kuo greičiau pasiekti kelionės tikslą. Žinoma, jei galėtum eiti du mėnesius, per dieną nužygiuotum po 15–20 km ir nesuktum sau galvos. Tačiau įveikti gerokai didesnius atstumus – jau sudėtinga, reikia atiduoti daug jėgų ir pastangų. Kelionę sunkino ir tai, jog buvau susikrovęs sunkią kuprinę, nes norėjosi daugiau nakvoti gamtoje, o ne lįsti į kažkokius namukus. Žinoma, daug kas mane atkalbinėjo, patarė imtis kuo mažiau daiktų, ir ta sunki našta išties mane žudė", – prisipažino pašnekovas.
Pasinaudoti taksi paslaugomis ypač mėgsta vokiečiai, kažkaip jie dėl to nesijaučia nepatogiai.
Žygeiviai stebina rekordais
Anot Aurimo, nenuostabu, kad į kelio pabaigą žmonės nuvargsta, o kai kurie žygeiviai paskutiniuosius kilometrus įveikia ir automobiliais.
"Pasinaudoti taksi paslaugomis ypač mėgsta vokiečiai, kažkaip jie dėl to nesijaučia nepatogiai, – šyptelėjo keliautojas. – Teko ir man susidurti su tokiomis situacijomis. Pavyzdžiui, pralenki žmogų, prieš tai įsišneki su juo, kad per dieną jis nueina apie 20 km. O po kokios savaitės su tuo pačiu žmogumi atsiduri tame pačiame mieste. Ar tai įmanoma? Žinoma, įmanoma – automobiliu."
Pusiaukelėje klaipėdietis sutiko vieną moterį, kuri pėsčiomis keliavo iš Vengrijos.
"Kai paklausiau, kaip ji jaučiasi, atsakė – jau pavargau. Nenuostabu, nes tempas – įspūdingas: per 4 mėnesius nuėjo apie 4 tūkst. km", – susižavėjimo neslėpė pašnekovas.
Kitas piligrimas, keliavęs iš Austrijos, įveikė 3 tūkst. km, tačiau tam jam prireikė net 7 mėnesių. Aurimui teko girdėti ir apie vieną lenką, kuris neva per dvi dienas nukeliavo 180 km. O kai kurie keliu pirmyn atgal eina ištisais metais, galima sakyti, jame gyvena.
"Su kelyje sutiktais žmonėmis būtinai užsimezga pokalbis, nes bendravimo labai pasiilgsti. Nustebino, kad be galo daug pietų korėjiečių. Pasijaučiau toks tamsuolis, nes visada maniau, kad jie budistai, o pasirodo – krikščionys. Kai paklausiau, kodėl jų čia tiek daug, viena moteris papasakojo, kad Pietų Korėjoje kažkoks rašytojas išleido knygą apie šį kelią, kuri tapo bestseleriu. Knygą perskaitė gausybė žmonių, o dalis jų ryžtasi ir patys įveikti šį iššūkį", – pasakojo pašnekovas.
Kelyje taip pat galima sutikti nemažai amerikiečių. Klaipėdietis neatmetė, jog didžiumą jų įkvėpė apie Šv. Jokūbo kelią pasakojantis filmas "Kelias" ("The Way").
Lietuviai – ne retenybė
"Teko matyti ir daug pagyvenusių žmonių. Nemažai yra tokių, kurie nueina tik tam tikrą atstumą, ypač – patys ispanai. Pavyzdžiui, eina savaitę arba dvi. Vienais metais įveikia vieną atstumą, kitais metais – kitą, grįžta dar kitais metais, kol išeina visas maršrutas", – kalbėjo pašnekovas.
Aurimo skaičiavimu, tuo pat metu garsųjį piligrimų kelią bandė įveikti 10 lietuvių. Apie vienus klaipėdietis tik girdėjo, su kitais pabendravo asmeniškai.
"Tai išties nemažai, nes teko skaityti, kad įprastai per mėnesį šį kelią praeina du trys piligrimai iš Lietuvos. Mano kelionės metu vienoje vietoje buvome susiėję net keturi lietuviai", – šyptelėjo klaipėdietis.
Didžiausio piligrimų antplūdžio Šv. Jokūbo kelias tradiciškai sulaukia vasarą – esą tada čia praeina apie 250 tūkst. žmonių.
"Tačiau vasarą labai karšta. Be to, tuo metu tokie dideli žmonių srautai, kad ne visada gali gauti vietą alberge. Todėl reikia labai gerai apsiskaičiuoti savo jėgas, ar tikrai prireikus galėsi nueiti dar keli, o gal net keliolika kilometrų iki kito miestelio. Kita vertus, yra ir pliusų – vakare gali eiti ilgiau, nes ne taip greitai temsta", – aiškino pašnekovas.
Žygiui pasirinktas spalis ir lapkritis, Aurimo teigimu, buvo idealus metas. Tuo metu šalyje dar pakankamai šilta – kartais dienomis termometro stulpelis šoktelėdavo net iki 25 laipsnių šilumos, o žalumos kupina rudeniška gamta lepindavo gausiais turtais.
Iš čiaupo – ir vanduo, ir vynas
Vynuogės, kiviai, citrinos, kriaušės, kaštainiai, kukurūzai... Visas šias ir kitas gėrybes pakelėse galima drąsiai raškyti. Tačiau su viena sąlyga.
"Jei kažką nusiskini ir iškart valgai, tai yra leistina. Bet jei dediesi į maišelį, tai jau laikoma vagyste. Net matant šeimininkui, gali nusiskinti kekę vynuogių ar kažkokių kitų vaisių. Vietiniai ūkininkai labai geranoriški, kalbina, patys siūlo vaišintis", – ispanų svetingumu žavėjosi Aurimas.
Neįprastą vaizdą klaipėdiečiui teko regėti ir šalia vienos vyno daryklos.
"Kelyje daug kur įrengta lauko vandens stotelių. Einu kartą pro vieną vyno gamyklą, kurių ten apstu, žiūriu – žmonės paveiksluojasi. Pasirodo, šalia tos gamyklos įrengti du čiaupai, iš kurių vienas skirtas vandeniui, o iš kito nemokamai bėga vynas. Žinoma, jis yra limituojamas, kiek paskui teko girdėti, per dieną jo patiekiama gal 100 litrų ar panašiai", – netikėtais potyriais dalijosi pašnekovas.
Anot Aurimo, Šv. Jokūbo keliu galima eiti bet kuriuo metų laiku, tiesa, tikėtina, kad žiemą pastogę pavyks surasti ne visada.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Kretingos taryba – prieš „European Energy“ žaliojo kuro gamyklos statybą3
Kretingos valdžia nepritarė Danijos atsinaujinančios energetikos kompanijos „European Energy“ planams rajone statyti žaliojo kuro gamyklą. ...
-
Kelionė iš Klaipėdos į Rygą – tik su persėdimais2
Pernai pradėjęs kursuoti traukinys Vilnius–Ryga stojo Šiauliuose, o jau nuo balandžio sustos dar dviejuose Lietuvos miestuose. Uostamiesčio gyventojams iš Klaipėdos tiesiogiai pasiekti Latvijos sostinę traukiniu dar nepavyks, bet, pas...
-
Vietoj griuvenos Liepojos gatvėje – prekybos centras6
Liepojos gatvės pradžioje pokyčiai stebina ir tempu, ir mastais – metų pradžioje pagaliau nugriautas apleistas baltų plytų statinys ir greta jo veikusi parduotuvė. Dabar milžiniškoje statybų aikštelėje verda darbas. ...
-
Ant Dangės upės kranto – benamių „sanatorija“1
Prie Dangės upės klaipėdiečiai aptiko nelegaliai suręstą namelį. Jie įtaria, kad buveinę sumeistravo benamiai. Artėjant sutemoms čia susirenka lėbautojų būrys, kuris neduoda ramybės kitapus upės gyvenantiems žmonėms. ...
-
A. Vaitkus: noras prijungti Vaikų ligoninę prie darinio, turinčio milžinišką nuostolį – nesuvokiamas10
Didelių finansinių problemų turinčioje naujojoje Klaipėdos universiteto ligoninėje situaciją būtų galima pataisyti prie jos prijungus pelningai dirbančią Vaikų ligoninę ir pardavus miesto centre esančius jos pastatus. Tokia idėja pasigirdo po Se...
-
Klaipėdoje įsigaliojo nauja tvarka: po išvykų teks teikti ataskaitas3
Įsigaliojus naujai Klaipėdos savivaldybės ir jai pavaldžių įstaigų darbuotojų komandiruočių į užsienį tvarkai, visi grįžusieji po darbo kelionių Komandiruočių į užsienį tikslingumui nustatyti komisijai privalės pateikti ataskaitas ne tik ...
-
Netektis KU bendruomenėje: mirė L. Z. Ruseckienė1
Eidama 90-uosius metus, mirė viena ryškiausių Lietuvos literatūros pedagogikos tyrėjų, ilgametė Klaipėdos universiteto dėstytoja, profesorė Liuda Zinaida Ruseckienė. ...
-
A. Vaitkus: Klaipėdos vaikų ligoninės prijungimas prie KU ligoninės – nesvarstytinas5
Seimo Sveikatos reikalų komitetui protokoliniu sprendimu pasiūlius Klaipėdos vaikų ligoninę prijungti prie Klaipėdos universiteto ligoninės, uostamiesčio meras Arvydas Vaitkus tvirtina, kad toks klausimas nesvarstytinas. ...
-
Kaimynų džiaugsmui – fejerverkas ankstų rytą8
Savaitgalį dešimtys šeimų liko be miego. Nežinia ką šventę kaimynai savo kieme nusprendė į dangų driokstelėti fejerverkų salvę. Tačiau šitokia linksmybių kulminacija šeštadienį pusę šešių ...
-
Švęsti Velykų – į Palangą: džiaugiasi, kad kainos dar – ne vasarinės8
Kai kurie į Palangą atvyksta trumpam – pavasario saulės išvilioti. Kiti kurorte ilsisi ir ten žada net margučius ridenti. Palangiškiai neabejoja, kad per Velykas kurortas ūš, teigia, kad taip būna kasmet, ypač po pandemijos. ...