900 km pėsčiomis ėjusi klaipėdietė: kartosiu

Svarbiausia – labai norėti

Šv. Jokūbo kelias, kuriuo pėsčiomis ėjo internetinės komunikacijos specialistė 24-erių A.Zelepūgaitė, driekiasi per visą Ispaniją ir Europoje žinomas jau nuo ankstyvųjų viduramžių.

Katalikų piligriminė 800 kilometrų ilgio trasa prasideda Prancūzijoje, Pirėnų kalnų papėdėje ir veda į Šv. Jokūbo katedrą, esančią Ispanijos mieste Santiago de Campostela. Tačiau norintieji ir turintieji jėgų gali žygiuoti dar 100 km iki vandenyno, piligrimų vadinamo pasaulio pabaigos tašku.

Šio kelio variacijų Ispanijoje yra keliolika, tačiau visi jie susikerta toje pačioje vietoje, kur, manoma, palaidotas apaštalas Jokūbas. Nuo seno krikščionys iš visos Europos keliaudavo pagerbti jo palaikų.

Dabar šis kelias populiarus ne tik tarp tikinčiųjų, bet ir tų, kurie ieško savęs ar ryžtasi išbandyti savo jėgas.

Klaipėdietė Agnė išsirinko Camino de France maršrutą. Tai – kone populiariausias, geriausiai išvystytas kelias, kuris prasideda Prancūzijoje Saint Jean Pied de Port. Jo ilgis – apie 765 kilometrai.

"Iš pradžių artimieji buvo kiek sunerimę, vis klausinėjo, ar tikrai sugebėsiu. Bet aš žinojau, kad pavyks, tikėjau savo kūnu dar prieš išeidama", – savo jėgomis neabejojo pašnekovė.

Kad piligrimystė būtų įskaityta ir pabaigoje keliautojas gautų tai liudijantį sertifikatą, reikia nueiti ne mažiau nei 100 kilometrų. Daugeliui tai ne tik fizinis, bet ir dvasinis išbandymas, savotiška meditacija.

"Apie šį kelią galvojau maždaug trejus metus, o atėjus vasarai tvirtai apsisprendžiau – reikia eiti", – šypsojosi klaipėdietė.

Kelionė savęs link

Agnė savo kelionę pradėjo birželio 24-ąją ir specialiai žygiui nesiruošė – nė nežinojo, kaip iš oro uosto Prancūzijoje pateks į kelionės pradžios tašką – Saint Jean Pied de Port miestelį. Tačiau tai, kad pasirinko eiti viena, ji laiko geriausiu savo sprendimu.

"Buvau atvira sau ir kitiems. Be to, žinojau, kad sutiksiu daugiau tokių pat keliautojų kaip aš, todėl leidau viskam vykti natūraliai. Pirmuosius bendražygius pamačiau jau Londono oro uoste, juos nesunku atpažinti iš didelės kuprinės, patogių sportinių rūbų, kepurės ir klaidžiojančių žvilgsnių", – pasakojo pašnekovė.

Dažniausia sutinkami vyresni keliautojai – amerikiečiai, vokiečiai, Pietų Korėjos gyventojai.

Nors Agnė nuolat sukasi tarp žmonių, tačiau šįkart jai norėjosi pabūti vienai – išvyka tapo asmenine kelione ir maloniu pabuvimu su savimi.

"Kai kurie piligrimai išeina po didelių sukrėtimų ar pajautę, kad nebegali toliau gyventi taip, kaip gyvena. Meta darbus, kad suprastų, ko iš tiesų nori, galbūt kažkam atleistų ar susitaikytų su savimi. Viena sutikta mergina iškeliavo po senelio mirties būtent jo garbei. Aš neturėjau tikslo atrasti gyvenimo prasmę ar atsakyti į būties klausimus. Mano pasirinkimas veikiau buvo grįstas didžiuliu vidiniu noru turėti laiko sau ir su savimi", – atviravo mergina.

Pradžios taške Saint Jean Pied de Port ji gavo visą reikalingą informaciją apie piligrimų trasas, kelio žemėlapį ir sąrašą vietų, kur galės apsistoti.

Kasdien apie 30–35 kilometrus kalnų ir lygumų keliais nukakdavusi klaipėdietė apsistodavo piligrimų nakvynės namuose, vadinamuosiuose "alberge".

"Tai yra vietinių gyventojų namai ar patalpos, pritaikytos piligrimų nakvynei. Juose yra visko, ko reikia, – pastogė virš galvos, dušas, lova", – paaiškino pašnekovė.

Net užuodė karštį

Kad žygio metu ėjikai nepasimestų, patariama sekti geltonos spalvos rodyklėmis, kuriomis sužymėtas visas piligriminis kelias. Tiesa, nieko nenutiks, jei šiek tiek nukrypsi nuo maršruto – čia net paklydimas laikomas kelionės dalimi.

Nueiti pėsčiomis į Santiago de Campostela Agnei truko 23 dienas. Kadangi jautėsi gerai, dar keturias dienas 100 kilometrų atstumą ji ėjo iki vandenyno.

Per visą šį laiką aplankė daugybę mietų ir miestelių, o žvilgsnį kasdien kaustė įspūdingi gamtos vaizdai.

"Kiekvienas keliautojas turi savo greitį. Mano natūralus žingsnis gan greitas, tad ir kelyje nėjau labai lėtai. Išeidavau 6 val. ryto, kol saulė dar būdavo nepakilusi ir eidavau iki 15 val. Nuo vidurdienio darydavosi nepakeliamai karšta ir keliauti tapdavo vis sunkiau. 35 laipsnių karštį net galėjai užuosti. Stabtelėjimo vietoje ilsėdavausi, pavalgydavau, bendraudavau su kitais piligrimais ir apie 21–22 val. jau būdavau lovoje", – patirtimi dalijosi Agnė.

Jos žodžiais, kelionės išlaidos priklauso nuo kiekvieno poreikių. Mergina nakvynei ir maistui per dieną išleisdavo apie 15–20 eurų.