Mokytojui – pagarba

– Pranai, papasakokite apie save. Ar visada gyvenote Klaipėdoje?

– Gimiau 1931-aisiais liepos 24 dieną – dabar man yra tik 94 metai. Vietos, kur aš gyvenau, labai keitėsi – teko gyventi ir Tauragės rajone, Kretingos apskrityje, Priekulės rajone, o po to mano gyvenamąja vieta liko Klaipėdos miestas. Anksčiau gyvenome kaime, ten ir ėjau į mokyklą.

– Kaip atrodė mokykla, kokią ją pamenate?

– Mokykla buvo už pusantro kilometro nuo namų – į ją eidavome pėsčiomis ir basi. Buvo tokia tvarka – pradėdavome eiti į mokyklą pavasarį, po to būdavo atostogos, o rudenį vėl grįždavome. Gabesni mokiniai ėjo ir rudenį, ir žiemą. Moksleiviai buvo vienoje klasėje – tiek berniukai, tiek mergaitės. Man teko eiti du kartus pavasarį ir du kartus rudenį – nebuvau pirmūnas. Ėjome basi, o kai ateidavo ruduo ar žiema, – avėdami klumpėmis. Dar pamenu, kad visada koridoriuje pasidėdavome švarkus ir klumpes, o į klasę eidavome tik kojinėmis.

– Kokie prisiminimai apie klasę bei pamokų tvarką?

– Klasėje būdavo kryžius – visada ryto malda prieš pamokas ir malda po pamokų. Kartą per savaitę į klasę ateidavo kunigas, kuris žaisdavo su vaikais – mes to labai laukdavome. Būdavo didžioji pertrauka – kiekvienas valgydavo tai, ką atsinešdavo iš namų, jokių valgyklų tuo metu nebuvo. Jei nieko blogo nepadarai pamokų metu, galėjai eiti namo, bet jei nesugebėdavai atsakinėti ar nepadarydavai kokio nors darbo – likdavai po pamokų. Pamenu, kai neišmokau daugybos lentelės, mane irgi paliko. Kadangi už klasės sienos gyveno mokytoja – ji įkišdavo galvą ir pasakydavo, kada jau gali eiti namo.

– Ar klasėje buvo griežta drausmė?

– Visada, kai mokytoja pakviesdavo prie lentos, reikėdavo nusilenkti. Berniukai nusilenkdavo paprastai, o mergaitės su sijonėliais – gražiai paimdavo už sijono krašto, pritūpdavo ir mandagiai nusilenkdavo. Niekas nedrįsdavo nenusilenkti ar nepasisveikinti, nes į mokytoją visi žiūrėjo labai pagarbiai. Paprieštarauti mokytojui niekam net neateidavo į galvą – jeigu ir neklausytum, iš karto būtum paliktas po pamokų, tačiau mano aplinkoje nebuvo tokių, kurie negerbtų mokytojo.

– Kiek vaikų mokėsi jūsų klasėje?

– Ketvirtoje klasėje mūsų buvo vienuolika. Žemesnėse klasėse – daugiau, bet tikslaus skaičiaus nepamenu.

Pamokos – be knygų

– O kaip būdavo sprendžiamas vadovėlių klausimas?

– Progimnazijoje buvo sunku su knygomis – daugiausia mokėmės iš užrašų. Knygų beveik nebuvo, mokytoja padiktuodavo, mes užsirašydavome į sąsiuvinius. Mano vyresnio brolio mokymosi laikais būdavo dar sunkiau – jis rašydavo tiesiog senuose laikraščiuose, nes net sąsiuvinių nebūdavo. O mano laikais jau buvo sąsiuviniai, tačiau tušinukų dar ne – tik rašalinė ir plunksnakotis.

– Ar brangiai kainavo rašymo priemonės?

– Gera plunksna kainavo penkiolika centų, tačiau aš naudojausi paprastesnėmis – tėvai buvo skolose, gyvenome sunkiau.

– Ar turėjote mėgstamų mokytojų?

– Taip, buvo mano auklėtoja Bronislava, ji dėstė lietuvių kalbą. Mokiniai nebuvo labai griežtai vertinami, bet visada jautėme pagarbą. Dabar mokytojas – lyg tarnaitės vietoje, o anksčiau jis buvo tikras autoritetas.

– Po pradžios mokyklos jūsų mokslai tęsėsi progimnazijoje?

– Taip, po to pradėjau eiti į Birštono progimnaziją, ten mokiausi ketverius metus. Vėliau užsimaniau vykti į Kauną – vyresnis brolis ten jau mokėsi. Įstojau į geležinkelio mokyklą, į mašinistų padėjėjų specialybės studijas. Garvežio nebuvau matęs, bet priėmė – po poros metų atlikome praktiką. Vėliau dvejus metus atidirbau Kaliningrade.

Akimirka: 1948-ieji. Trečioje klasėje – P. Vaitkus stovi viršuje, antras iš dešinės. / Asmeninio archyvo nuotr.

Namuose rado kolūkį

– Tarnyba sovietų kariuomenėje buvo neatsiejama nuo to laikotarpio. Kokia buvo jūsų patirtis?

– Mus vežė gyvuliniais vagonais – ten miegojome, valgėme, dvi savaites keliavome. Tarnavau prie Baikalo, trejus metus. Kelionės buvo sunkios – vien iki Maskvos keleiviniais traukiniais penkias paras. Bet toks buvo gyvenimas – jaunystė ištvėrė.

– Grįžus į Lietuvą laukė nauji iššūkiai?

– Taip, 1956 metais grįžau, o namuose – kolūkis. Iš kolūkio aš labai sunkiai išėjau, ten visada žmonių buvo mažai. O dar po dvejų metų vedžiau – su žmona susilaukėme dukrytės.

– Kokias bendras akimirkas pamenate labiausiai?

– Su žmona kartu pragyvenome 60 metų ir dvi savaites. Tai buvo taikaus gyvenimo pavyzdys. Niekada nebuvau prieš ją pakėlęs balso, o kiekviena diena prasidėdavo ir baigdavosi bučiniu. Dukrytės nebėra, žmona išėjo prieš septynerius metus – gyventi Klaipėdoje likau vienas.

– O kokia buvo jūsų profesinė patirtis?

– Dirbau Vakarų laivų remonto įmonėje – iš pradžių mokiausi laivų surinkėjo amato, bet dėl akių sveikatos ilgai nedirbau. Perėjau į vadinamąją komplektaciją – vežiodavau detales, o vėliau tapau dažytoju – ten neblogai uždirbdavau. Vėliau išėjau į pensiją – pamenu, kai man priskaičiavo 119 rublių. Bet namie gulėti nenorėjau – net šoną pradėjo skaudėti, todėl atsiverčiau laikraštį, pamačiau skelbimą, kad netoli yra darželis, kuris ieško darbuotojo. Nuėjau ten ir pradirbau 33 metus ūkvedžiu: tapetavau, dažiau, dariau įvairius ūkinius darbus. Darbuotojai buvo puikūs – su niekuo neteko susipykti – esu tyros sielos žmogus.

Dabar mokytojas – lyg tarnaitės vietoje, o anksčiau jis buvo tikras autoritetas.

Simpatiją rado šokiuose

– Esate dienraščio „Klaipėda“ skaitytojas?

– Taip, laikraštis man yra draugas, „Klaipėdą“ skaitau dažnai – man tai svarbu.

– Ką dar mėgstate veikti laisvalaikiu?

– Labai mėgstu skaityti. Taip pat turiu draugę netoli Kauno – Prienų rajone. Su ja susipažinau šokių metu, bendraujame jau beveik šešerius metus. Faktiškai kasdien pasikeičiame žinutėmis – manau, kad kai turi su kuo bendrauti, tada yra apie ką galvoti, ir gyvenimas daug šviesesnis.

– Kokias giminės tradicijas prisimenate?

– Labai ypatingų tradicijų neturėjome – švęsdavome gimtadienius, Kalėdas, Velykas savame rate. Tačiau jei dabar kas nors pasakytų „grįžk į jaunystę“ – nenorėčiau. Vis dėlto savo metų neatiduočiau, nors anksčiau gyvenimas tikrai buvo kitoks.

– Kaip jūs gyvenate šiandien?

– Dabar man 94-eri. Svarbiausia – nesuklupti pirmame šimtmetyje.