Už

Dainius Kepenis, Seimo narys:

– Niekur nėra parašyta ar pasakyta, kad ketiname drausti Jūros šventėje prekiauti alkoholiu. Rašoma, kad iki 2020 m. sausio 1-osios turime išspręsti nestacionarių lauko kavinių klausimą. Ko gero, čia yra aktualiausia Jūros šventei vieta, nes joje būna daug tokių padrikų kavinių, kur pilstomas alus. Tai yra viena didžiausių bėdų, kur vyksta nevaldomas girtavimas. Per trejus metus tą klausimą turime civilizuotai išspręsti. Bet šis klausimas apie lauko kavines tėra vienas iš 15, kur jau yra galiojantys pasiūlymai. Po savaitės bus svarstomas įstatymas, tad dar yra tikimybė, kad atsiras viena kita pataisa. Kol kas nė viename pasiūlyme nėra nė vieno žodžio apie Jūros šventę. Aš palaikysiu tuos pasiūlymus, kuriuose kalbama apie savivaldos vaidmenį sutvarkant girtavimą regionuose. Savivalda yra atsakinga, kad jos teritorijoje neplistų nevaldomas girtavimas. Pirmadienį Klaipėdos merui pasakiau, kad būsiu už tai, kad jam būtų perduotas visų girtavimo klausimų tvarkymas: kas geria, kas juos veža į ligonines, kas gydo, kas policiją kviečia. Šiemet jokie varžymai Jūros šventei negalioja. Todėl prašiau mero pasakyti klaipėdiečiams ir šventės svečiams, kad ši Jūros šventė bus mūsų galimybė parodyti Lietuvai ir pasauliui, kokie mes kultūringi, kaip gražiai mes vartojame alkoholį arba jo nevartojame, kaip mokame švęsti. Jeigu išgirsime, kad čia nuostabi, kultūringa blaivių žmonių šventė ir susitvarkysite patys be pulko policijos ir greitosios pagalbos priežiūros, nebus jokių problemų, nebus kalbos apie jokius varžymus. Šie įstatymai visiškai neįdomūs, man kur kas įdomesni kultūros, sporto, sveikatos įstatymai. Bet esu priverstas sėdėti prie jų, kadangi pusantro šimto tūkstančių rinkėjų mums, laimėjusiai partijai, kaip pirmąjį klausimą iškėlė girtavimo problemą ir mes turime ją sutvarkyti. Jokio kito paaiškinimo nėra, vykdome rinkėjų reikalavimą. Dabar daug kas klykia netiesą, organizuoja visokius renginius, kuriuose pusė kalbų – melas. Turime teisintis dėl kitų partijų siūlymų. Aš asmeniškai būčiau linkęs papildyti būsimą įstatymą atsakomybe už girtavimą. Girtas patekęs į ligoninę turėtų sumokėti labai brangiai. Jei girtą susimušusį veža policija, vėl turėtų brangiai mokėti. Jei nusigėrusiu asmeniu turi rūpintis socialinės tarnybos, taip pat turėtų už tai mokėti. Nesiūliau nė vieno draudimo, jie jau buvo pasiūlyti. Visi girtuokliai gyvena šeimoje, bendruomenėje, seniūnaitijoje, tad būtent bendruomenė turi imtis atsakomybės už juos. Vadinasi, tik savivalda turi spręsti šią problemą, o ne premjeras ar prezidentas.

Prieš

Romandas Žiubrys, viešosios įstaigos "Klaipėdos šventės" vadovas:

– Aš negirdėjau iš valdančiosios partijos atstovų lūpų nuostatos, kad savivaldos institucijos turi spręsti prekybos alkoholiu švenčių metu klausimą. Anksčiau buvo nuostata, kad dėl prekybos alkoholiu prerogatyvą turėtų turėti savivaldybė. Tai būtų logiška, nes kas, jei ne vietos valdžia, geriausiai žino situaciją. Žinome pavyzdį, kai iš Vilniaus labai keistai atrodo kai kurios šventės, lyg baubai. Tuo tarpu būdamas vietoje žinai, kokia ta padėtis yra iš tikrųjų, ir tie baubai pasislepia po lova. Pats žinau, kad Kretingoje jau keleri metai miesto šventėse nėra alkoholio ir nėra problemų. Bet tai yra tam tikros apimties renginys su tam tikru turiniu. Klaipėda taip pat turi renginių, kuriuose visiškai nėra alkoholio, o yra renginių, kuriuose jo yra. Manau, kad nereikėtų mauti ant vieno kurpalio ir primityviai suniveliuoti visas galimas situacijas. Gyvenimas yra labai įvairus. Paradoksalu, kad įstatymo pataisas rengę politikai atsigręžė į renginius, kurie nesiekia pelno, neplatina bilietų ir yra skirti plačiajai visuomenei. Įsigaliojus pataisoms tokie renginiai liks be ženklios finansavimo dalies ir patirs suvaržymų. O kartelė bus užkelta taip pat aukštai. Mes turėsime žmonėms garantuoti saugumą, komfortą ir begalę kitų įsipareigojimų. Tuo metu komerciniai renginiai ne tik pelnysis iš parduodamų bilietų, bet ir toliau galės gauti pajamų už galimybę renginiuose prekiauti alkoholiu. Man beveik akivaizdu, kad pataisų rengėjai visapusiškai ir objektyviai neįvertino to įstatymo pasekmių. Tokiu įstatymu sukuriamos prielaidos nelygiai konkurencijai, iškreipiama rinka. Paminamas vienas pagrindinių Lietuvos kultūros politikos nuostatose įtvirtintų principų. Nežinau, ar politikai jį skaitė, bet tai yra strateginis dokumentas, kuriame aiškiai pasakyta, kad valstybės ir savivaldybių institucijos, įgyvendindamos kultūros politiką, turi siekti decentralizacijos. Ji užtikrina, kad būtent tokie sprendimai ir atsakomybė už kultūros politikos formavimą būtų kuo dažniau perkelti į savivaldybių institucijas. Taip būtų sudarytos sąlygos plėtotis kultūros savivaldai. Internete radau 2000-ųjų laidos "Kultūros spąstai" įrašą. Tada buvo kalbama apie kultūros politikos nuostatas. Tai buvo 10 metų po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. To meto politikos šviesuliai kalbėjo, kad per dešimtmetį niekur nenuėjome. Bet ir po 27 metų yra lygiai tas pats, kaip ir buvo – visos kultūros koncentracija sostinėje. Mes čia, kitame Lietuvos krašte kapstomės menkuose biudžetuose ir bandome išlipti iš sauskelnių, pradedame kreipti dėmesį į turinį, kokybę, iš dangaus nukrenta dar vienas apribojimas. Tos permainos nesumažins nei socialinės įtampos, nei atskirties. Tai reikia daryti ne draudimais. Reikia ieškoti dialogo, o mūsų niekas neklausia.