Išskirtinės poros sūnus
„Juk tėtis pradžioje neketino tapti artistu ir savo gyvenimo susieti su scena. Jis mokėsi ekonomikos Vilniaus universitete, bet likimo pokyčius padiktavo karas“, – pasakojo V. Kanclerio dukra režisierė Dalia Kanclerytė.
V. Kancleris gimė 1925 m. rugpjūčio 15 d. Kaune Veterinarijos departamento direktoriaus Justino Kanclerio-Drapo ir Kauno muzikinio teatro choro dainininkės Adelės Jurgelėnaitės-Kanclerienės šeimoje.
Jis buvo vyriausias sūnus, vėliau porai gimė dukra Aldona ir sūnus Algirdas.
Būsimojo artisto tėvas J. Kancleris-Drapas baigė Varšuvos veterinarijos institutą, dirbo Rusijoje, o grįžęs į Lietuvą nuo 1919 m. darbavosi Kauno veterinarijos departamente.
„Nežinau kodėl, bet senelis nusprendė trauktis iš Veterinarijos departamento. Tada netoli Širvintų nusipirko 60 ha ūkį ir ketino veisti arklius. Pirmąją jų porą jam pargabeno laivais iš Švedijos. Bet arkliai palikuonių nesusilaukė. Žlugus šiam sumanymui, senelis tiesiog vertėsi žemės ūkiu ir gyveno kaime“, – pasakojo D. Kanclerytė.
Per stebuklą šeimai pavyko išvengti represijų visų trijų okupacijų metais, nes jie nuolat keitė gyvenamąją vietą, buvo apsistoję Vabalninkuose, Kazliškėse, dar kitur.
Virsmą nulėmė istorija
Pačiame Antrojo pasaulinio karo įkarštyje vyriausias šeimos sūnus, būsimasis artistas Vytautas įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti ekonomikos.
Tačiau vokiečių okupacinės valdžios reikalavimu 1943 m. universitetas buvo uždarytas.
„Mano tėvo studijos nutrūko, bet netikėtai atsirado galimybė užsirašyti į teatro studiją „Vaidila“ pas aktorių Juozą Kanopką. Taip prasidėjo tėvo scenos karjera, nors to jis visai neplanavo“, – įsitikinusi D. Kanclerytė.
Pasak režisierės, istorinės aplinkybės ir virsmai labai dažnai nulemia žmogaus gyvenimą.
Kai kurie palūžta, nes nepakelia to krūvio, o V. Kancleris išbandymus atlaikė.
„Šioje situacijoje jis kažkaip sugebėjo tapti žvaigžde. Nors turėjo būti ekonomistas, bet jam staiga teko linksminti publiką, atverti jiems savo širdį ir sielą, o tai ne kiekvienas gali“, – mano aktoriaus dukra.
Jis taip atrodė, kad jam tik artistu ir būti.
„Kilęs iš buožių“
V. Kancleris į Klaipėdą atvyko 1945-ųjų pabaigoje.
Valdžia turėjo sumanymą uostamiestyje kurti muzikinį teatrą, nes čia buvo atvykę daug artistų, tarp jų ir Laima Kerniūtė (1923–2005) – jauna žavi mergina, kuri krito į akį Vytautui.
Jie susipažino teatre, kur abu dirbo. Netrukus susituokė.
D. Kanclerytė buvo prasitarusi, kad norėtų rasti tą vietą, kurioje tada buvo metrikacijos skyrius, kur tuokėsi jos tėvai.
„Bet kokios ten vestuvės – surašė, ir tiek. Tą civilinės santuokos įteisinimą mama prisimindavo su tokiu liūdesiu, nes nebuvo jokios šventės. Kažkokia prarūkytu balsu moteris pasirašė ir sako: „Eikite“, – mamos pasakojimą prisiminė Dalia.
Nebuvo iš ko tada švęsti – sistema iš tarybiniais paverstų žmonių atėmė viską, net asmeninius džiaugsmus.
„Klaipėda po karo buvo griuvėsių miestas – be žmonių, dykynė. Jis gimė, augo pasiturinčioje šeimoje ir staiga teko pradėti gyventi visiškai kitaip. Jis skausmingai išgyveno sistemos melą. Labai nemėgo „rožinių“ tarybinių vaidmenų. Tokią vidinę prieštarą tada jautė daugelis“, – pasakojo Dalia.
Emigruoti iš sovietų Lietuvos V. Kancleris niekada neketino.
Anot jo dukros, artistas buvo racionalus žmogus ir suprato, kad jo vieta čia.
Nors pasakojama, kad kartą, pildydamas asmeninę anketą, skiltyje apie kilmę V. Kancleris, tarsi pasityčiodamas iš tuometės valdžios, įrašė: „Kilęs iš buožių“.
Žavėjo išskirtine išvaizda
Aktoriaus V. Kanclerio sūnus Žilvinas, nors ir gimęs artistų šeimoje, nepasuko savo tėvų keliu ir nusprendė nesirinkti nei aktoriaus, nei režisieriaus profesijos, jis tapo fiziku.
„Daug kas manęs klausia kodėl? Visiems atsakau tą patį. Pamenu, vaikystėje, kai pas tėvus į namus ateidavo jų kolegos, tai jie nuolat keiksnojo režisierius, kad šie jiems neskiria vaidmenų. Antra vertus, Hamleto vaidmuo vienas, o pretendentų daug. Tada supratau, kad tai yra bloga specialybė. Be to, man patiko fizika“, – dienraščiui pasakojo aktoriaus sūnus Žilvinas.
Sūnaus teigimu, V. Kancleris išsiskyrė dar ir povyza. Buvo tiesus, aukštas, dailaus veido.
Jo batai niekuomet nebūdavo nuklaipyti, jis vaikščiojo tiesiai ir elegantiškai.
„Kalbos, kad tėtis nenorėjo būti artistu, ir lieka kalbomis. Jis buvo artistas nuo Dievo. Taip atrodė, kad jam tik artistu ir būti, bet nenuneigsiu, aritmetiką jis mokėjo. Juk kažkiek mokėsi ekonomikos. Tik nemanau, kad labai norėjo būti ekonomistu. Pokaryje atsikėlęs į Klaipėdą, džiaugėsi, kad čia jo niekas nepažįsta, kad įsidarbino teatre. Jis tikrai buvo aktorius nuo Dievo – scenoje atrodė labai gerai“, – teigė Ž. Kancleris.
Neatsakytas klausimas
V. Kanclerio sūnus patikslino, dėl ko tėvas iškart po karo pasirinko Klaipėdą ir džiaugėsi, kad mažai kas žino apie jo tėvų šeimą.
Pirmiausia, tarpukariu V. Kanclerio tėvai valdė nemažai žemės, tad pagal sovietinės nomenklatūros klišes jie buvo buožės.
O dar artisto tėvas J. Kancleris-Drapas A. Smetonos laikais buvo Veterinarijos departamento direktorius, o šitai sovietų Lietuvoje jau beveik prilygo liaudies priešo kategorijai.
„Pamenu, kai važiuodavome pas senelius, tai vis į kitą vietą. Taip jie išvengė arešto ir tremties. Pasirodo, senelis kažkokią paslaugą buvo padaręs vienam sovietiniam funkcionieriui ir tas jį nuolat įspėdavo apie gresiantį pavojų“, – pasakojo Ž. Kancleris.
Galimas dalykas, kad ir pats V. Kancleris galėjo būti ne visai lojalus sovietams.
Tikėtina, kad jis galėjo prisidėti prie generolo Povilo Plechavičiaus vietinės rinktinės, kuri, vermachtui traukiantis į Vakarus, turėjo kautis su raudonarmiečiais, siekiant atstatyti Lietuvos valstybingumą.
Bet šis karinis dalinys dar pačių vokiečių buvo labai greitai išformuotas, nors į jį savanoriais per labai trumpą laiką buvo įsitraukę 20 tūkst. Lietuvos vyrų.
„Tėvas pats tiesiogiai man apie tai niekada nesakė, bet kalbos sklido. Tuomet gi dauguma jaunų žmonių bandė gelbėti Lietuvą. Bet jie labai greitai buvo išvaikyti. Kadangi jis pats to nepatvirtino, negaliu teigti, kad tėvas buvo kažkaip susijęs su Vietine rinktine“, – kalbėjo Ž. Kancleris.
„Jis mums reikalingas“
Bet kuriuo atveju, jei artisto biografijoje ir buvo kokia „dėmė“ iš praeities, sovietų valdžia to neakcentavo ir leido jam vaidinti.
V. Kanclerį ilgainiui pastebėjo Sovietų Sąjungos kino studijų režisieriai, jie kartkartėmis kviesdavo jį filmuotis, tiesa, ne pagrindiniams vaidmenims.
Vis dėlto pirmenybę artistas teikė teatro scenai, o ne kino studijos filmavimo aikštelei, tačiau su malonumu važiuodavo filmuotis.
V. Kancleris kine filmavosi nuo 1953 iki 1992 m.
Jis sukūrė apie 140 įvairių vaidmenų teatre ir 30 kino bei televizijos filmuose.
Pats ryškiausias vaidmuo filme „Tadas Blinda“ (1972 m.), kuris jį išgarsino.
Dar ir šiandien vyresni žmonės atsimena tą nuotykinę televizijos juostą, kurioje V. Kancleris vaidino prievaizdą Edmundą.
Aktorius nemažai filmavosi ir kitų to meto sąjunginių respublikų kino studijų filmuose.
Dažniausiai vaidino milijonierius, aristokratus, nacių karininkus.
Po filmo „Laikas nelaukia“ pasirodymo V. Kancleris ironizavo: „Retkarčiais bent vaidindamas pabūni milijonieriumi.“
„Pamenu, skambino iš Maskvos, norėjo suderinti, kada tėvas galėtų atvažiuoti filmuotis. Sakė, turįs kilmingo žmogaus bruožų, jis mums reikalingas“, – prisiminė duktė Dalia.
Naujametis nuotykis
V. Kancleris ne tik filmavosi kino juostose ir vaidino teatre, tačiau mielai sutikdavo įsikūnyti ir į miesto švenčių personažus.
Daug kas jį pamena apsirengusį Neptūnu Jūros šventėse, Seniu Šalčiu (sovietmečiu taip vadintas Kalėdų Senelis) prieš Naujuosius metus (nes tuo metu Kalėdų šventimas buvo draudžiamas).
„To meto savivaldybė prieš pat Naujus metus skirdavo dovanų sunkiau gyvenančioms klaipėdiečių šeimoms ir jas jiems nugabenti turėdavo Senelis Šaltis. Pamenu, tėtis juo persirengė ir pasiėmė su savimi mane į pagalbą. Aš apsirengiau labai gražiais iš teatro skolintais Snieguolės personažo rūbais ir gruodžio 31 d. mes leidomės po Klaipėdą su dovanomis. Mus vežiojo taksi automobiliu. Apvažiavome nemažai šeimų ir buvo jau beveik 23 valanda, kai beliko vos vieną šeimą aplankyti, taksistas sako, kad sugedo automobilis ir toliau nevažiuos“, – pasakojo Dalia.
Ji teigė, kad tėtis tuomet per daug nenusiminė, sakė, išsikvies kitą taksi ir parvažiuos namo.
Tačiau, pasirodo, tai ne taip jau paprasta, laisvų taksi prieš pat Naujuosius išsikviesti buvo neįmanoma.
„Nusprendėme namo eiti pėsčiomis per miestą, tokia keista porelė – tėtis Senis Šaltis ir aš, Snieguolė. O jau greitai dvylikta valanda nakties. Staiga sustojo pro šalį motociklu važiavęs milicininkas ir klausia, kur čia einame vidury nakties? Pasakėme, kad kelias valandas lankėme ir sveikinome žmones, o dabar, kai reikia grįžti namo, visi taksi užimti. Jis mus pasisiūlė parvežti. Tėtis sėdo už milicininko, o aš – į motociklo priekabą. Ir spėjome grįžti namo prieš pat išmušant kurantams“, – naujametinę istoriją su tėčiu prisiminė garsaus artisto dukra.
Kita teatro pusė
D. Kanclerytė pasakojo, kad kai tėvai tik buvo atvykę į Klaipėdą, gyveno dabartinėje S. Nėries gatvėje, tėtis eidavo į netoliese esančią parduotuvę apsipirkti, tai subėgdavo visos pardavėjos pasižiūrėti į artistą V. Kanclerį.
„Miestas buvo mažas, jį, aišku, visi atpažindavo. Atpažindavo ir vėliau. Tačiau metai bėgo, jis gaudavo vis mažiau vaidmenų. Atėjo nauji aktoriai su nauja jėga. Tai – viena tų profesijų, kai žmogus nuolat nori dirbti. Tėvas labai išgyveno, kai spektaklyje negavo Mindaugo vaidmens. Režisierius Povilas Gaidys matė kitaip, jam Mindaugas buvo Vytautas Paukštė, ir tai – puikiausias pasirinkimas, nes režisierius įžvelgė Mindauge trapų žmogų, o V. Paukštė jį ir galėjo įkūnyti. Jei tėvas būtų vaidinęs Mindaugą, spektaklis jau būtų buvęs visai kitoks“, – įsitikinusi V. Kanclerio dukra.
Su tėvu apie negautą Mindaugo vaidmenį Dalia niekada nekalbėjo, bet žino, kad jis dėl to labai sielojosi.
Kaip ir kitais atvejais, kai teatro lentoje nerasdavo savo pavardės prie naujo spektaklio vaidmenų.
„Augau artistų šeimoje, mačiau tėvą visai kitokį nei scenoje, mačiau jį be jėgų, kai nebegalėdavo nei kurti, nei mokytis tekstų. Mačiau, kaip sunku jam sugrįžti iš scenos. Teatras tam tikra prasme iš manęs atimdavo tėtį – jo mintis, jausmus“, – pasakojo D. Kanclerytė.
Dalia teigė, kad labiausiai jį džiugino premjeros teatre, nauji vaidmenys.
Dukra niekada neklausė tėvo, kuris vaidmuo jam yra išskirtinis ar labai brangus.
„Jis suprato, ką daro, ką dirba, kokia tai yra didelė likimo dovana. Ką jis pasakytų, jei būtų sulaukęs savo šimtmečio? Na, turbūt paklaustų, ar ne per ilgai užsigyvenau?“ – šypsojosi aktoriaus dukra D. Kanclerytė.
Naujausi komentarai