Klaipėdos skęstančiųjų gelbėjimo tarnybos vyriausiąjį specialistą Aleksandrą Siakki visą gyvenimą lydi vanduo. Trylika metų gelbėtoju dirbantis 37 metų klaipėdietis tvirtino, jog negali be jūros, o savo darbą prilygina atostogoms: "Atsikėlęs rytą niekada nesu pagalvojęs – vėl į darbą".

Tykantys pavojai neišgąsdino

– Trylika metų dirbate gelbėtoju. Kaip pasirinkote tokį pavojingą darbą?

– Anksčiau dirbau kūno kultūros mokytoju. Vieną vasarą, per atostogas sumaniau padirbėti gelbėtoju. Patiko. Po to pradėjau dirbti per kiekvienas atostogas. Daug kas gali nesuprasti, kad dirbau laisvu metu. Tačiau man šis darbas buvo lyg atostogos. Vėliau tai tapo pagrindinis mano darbas. Iš pradžių dirbau tik gelbėtoju, o šiemet pirmą sezoną organizuoju gelbėtojų darbą Klaipėdos paplūdimiuose. Niekada nėra taip, kad atsikėlęs pagalvočiau: "Vėl į darbą". Su džiaugsmu į jį einu net ir po sunkios dienos.

– Negąsdino pavojai?

– Pačiam teko pakliūti į ne vieną pavojingą situaciją. Prieš dešimtmetį, kai dar nebuvo šiuolaikinės įrangos, teko gelbėti moterį, kurią bangos nešė į jūrą. Priplaukėme dviese. Ištraukėme moterį, plaukėme į krantą. Jūros trauka buvo didelė. Buvome jau netoli kranto. Kiti gelbėtojai mums įmetė apie 100 metrų ilgio virvę, ant kurios galo buvo prikabintas gelbėjimo ratas. Kitų priemonių tais laikais neturėjome. Užsikabinome, gelbėtojai mus traukė į krantą. Tačiau kažkuris paleido virvę. Mus pradėjo nešti atgal į jūrą. Iš pradžių nežinojome, kas vyksta. Vėliau supratome, kad turime sunkų inkarą. Gerai, kad viskas baigėsi laimingai. Panašių situacijų buvo daug, bet nė viena neišgąsdino taip, kad atsisakyčiau šio darbo.

Karininkams panelė neberūpėjo

– Ar per jūsų darbo praktiką buvo situacijų, kurios šokiravo?

– Poilsiautojų elgesys paplūdimyje stebina dažnai. Vienas labiausiai šokiravusių įvykių buvo prieš 10 metų. Klaipėdoje vyko kariškių pratybos. Jie buvo suvažiavę iš Estijos, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos. Vienos užsienio šalies, kurios neminėsiu, karininkai laiką leido paplūdimyje. Jie asistavo merginai. Jūra buvo banguota, bet kompanija nuėjo maudytis ir pradėjo skęsti. Karininkai paliko merginą jūroje, o patys parplaukė į krantą. Kol panelę išgelbėjome, pareigūnai iš pliažo pasišalino. Suprasčiau, kad merginą būtų palikę paprasti poilsiautojai. O čia karininkai, kurių pareiga saugoti savo šalį, jos gyventojus.

– Neretai žmonės tvirtina, kad gelbėtojai ne dirba, o atostogauja. Kaip vertinate tokią nuomonę?

– Dauguma mano, kad gelbėtojai traukia tik skęstančiuosius. Kuo daugiau ištraukė – tuo geriau dirba. Tačiau yra atvirkščiai. Kuo rečiau gelbėtojas eina į vandenį – tuo geriau jis dirba. Niekas nesusimąsto, kad šios profesijos atstovai turi užbėgti pavojui už akių. Matyti, kur daugiau poilsiautojų, kur kas išgėrinėja. Taip užkertamas kelias nelaimei. Kiek žmonių esu išgelbėjęs, sunku pasakyti. Skendimas skendimui nelygus.

Be psichologijos neišsiverčia

– Kokiomis savybėmis turi pasižymėti gelbėtojas?

– Stiprus psichologiškai ir fiziškai, kantrybe. Svarbu nepasiduoti provokacijoms. Būna visokių situacijų. Mes gelbėjame gyvybes, o poilsiautojai neklauso, elgiasi agresyviai. Žmonių daug – jie skirtingi. Dažniausiai visi mano, jog yra gelbėtojas – išgelbės. Pasitaiko tokių atvejų, jog norisi įkrėsti ir beržinės košės, tačiau turi išlikti ramus.

– O psichologiją tenka naudoti dažnai?

– Viskas priklauso nuo oro sąlygų. Kai rami jūra, saulėta diena, gelbėtojai su poilsiautojais bendrauja gražiai. Pranešame oro ir vandens temperatūrą, palinkime geros dienos. Psichologijos žinios praverčia esant sudėtingoms oro sąlygoms. Tuomet tenka kalbėti griežčiau, kad žmonės pradėtų patys mąstyti apie savo saugumą. Stengdamiesi, kad tėvai prižiūrėtų vaikus, per garsiakalbį skelbiame: "Branginkite savo vaikų gyvybes. Nepatingėkite prižiūrėti savo vaikų". Jei mažametis maudosi vienas, tuomet paplūdimio lankytojai iš karto atkreipia dėmesį į jo tėvus. Aš savo vaiko pliaže niekada nepaleisčiau iš akių. Nuo džiaugsmo iki nelaimės – vienas žingsnis. Kai jūra audringa, o daug žmonių puola į bangas, perspėji, kad brangintų savo gyvybę, nes ši tėra viena. Būna ir taip, kad skelbiame informaciją apie skendusius žmones, pavyzdžiui: "Šiandien išgelbėjome devynis žmones. Dešimto galime ir nesuspėti. Tai galite būti jūs". Kad žmonės susimąstytų, turi būti ir atitinkamas balso tonas. Kuo sudėtingesnės sąlygos – tuo griežtesnis tonas.

Merginų dėmesio netrūksta

– Ką dar jums davė dvylika metų gelbėtojo darbo?

– Išsiugdė intuicija. Ateinu į darbą, pamatau jūrą ir galiu pasakyti, kokia bus diena – daug skęs žmonių ar bus ramu. Kolegos stebisi, kad mano vidinė nuojauta visada pasitvirtina.

– Ar gelbėtojai sulaukia išskirtinio merginų dėmesio?

– Kartais jo būna ir per daug. Merginos prie griežtesnio veido gelbėtojų bijo prieiti, bet kur linksmesnis – susirenka būrelis. Atranda bendrų pažįstamų, draugų. Merginos kviečia į pasimatymus. Bet gelbėtojams darbo metu bendrauti su panelėmis draudžiama. Žmonės, atėję į paplūdimį, visada pastebi gelbėtojus. Merginoms, kurios dirba gelbėtojomis, šiuo atžvilgiu ne taip sekasi. Jas išsiunčiame dirbti moterų pliaže. Taip saugome nuo vaikinų.

Pagal tautybę – suomis

– Tai savo antrąją pusę galbūt ir sutikote pliaže?

– Nei draugės, nei šeimos dar neturiu. Esu viengungis. Nesutikau dar savo antrosios pusės.

– Kaip artimieji vertina jūsų darbą?

– Tėvai bijo. Mano tėvas anksčiau yra pats dirbęs gelbėtoju. Žino pavojus. Mano dviem metais jaunesnis brolis taip pat dirba gelbėtoju.

– Kokia jūsų tautybė?

– Turiu suomiško, žemaitiško ir rusiško kraujo. Pagal tautybę esu suomis. Pavardė taip pat suomiška. Mano tėvas pusiau suomis, pusiau žemaitis. Jis gimė Klaipėdoje. Senelis į Lietuvą atvyko gyventi iš Suomijos dar Sovietų Sąjungos laikais. Mama – rusė, gimė Liepojoje. Jos tėvas buvo karininkas. Vėliau jie persikraustė į Kauną. Čia ir susipažino mano tėvai. Vėliau gimiau aš. Į Klaipėdą persikrausčiau baigęs mokslus. Čia gyvenu apie dešimt metų.

Klaipėda – svajonių miestas

– Kuo patraukė Klaipėda?

– Visų pirma čia mano tėvo gimtinė. Be to, vaikystėje kiekvieną vasarą atvažiuodavome į uostamiestį. Rasdavome laiko pailsėti prie jūros. Dirbdamas mokytoju Kaune, mokinių ekskursijų metu atvykdavau į Klaipėdą. Man patinka šis miestas. Klaipėdoje labai gerai jaučiuosi. Teko apsilankyti ne vienoje užsienio šalyje, bet uostamiestyje geriausia.

– Ar yra dalykų, be kurių negalėtumėte gyventi?

– Taip. Neįsivaizduoju savo gyvenimo be vandens, jūros. Mokyklos ir studijų metais užsiiminėjau baidarių-kanojų irklavimu. Teko nutraukti šį sportą, kai pradėjau dirbti gelbėtoju, nes vasarą būna visos varžybos. Mokyklose, kuriose dirbau mokytoju, Kaune ir Klaipėdoje, buvo baseinai. Su vaikais žiemą eidavome maudytis. Taip pat dirbau plaukimo instruktoriumi. Teko dirbti ir Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Ten nuomojau vandens techniką. Pats gyvenu Melnragėje, netoli jūros. Vakarais net ir nedirbdamas nueinu pasivaikščioti į pajūrį. Vasarą visas mano gyvenimas verda paplūdimyje. Negaliu be jūros. Net kai mieste tvarkau reikalus, esant geram orui, traukia į paplūdimį.

Alkoholio nevartoja

– Ką veikiate laisvalaikiu be paplūdimio?

– Man patinka aktyvus poilsis. Nesuprantu tų žmonių, kurie ateina į paplūdimį ir nuo ryto iki vakaro guli. Sportuoju. Žaviuosi žaidimais – futbolu, tinkliniu, krepšiniu. Sportas su štangomis man nepatinka. Žiemą einu paplaukioti į baseiną. Patinka keliauti. Dirbdamas mokytoju, su mokinių ekskursijomis išmaišiau visą Lietuvą. Esu aplankęs ir daug užsienio šalių. Visiškai nevartoju alkoholio. Tad naktiniai klubai nepatinka.

– Kuo skiriasi Lietuvos paplūdimiai nuo užsienio šalių?

– Svečiose šalyse paplūdimiai dažniausiai būna privatūs, prie viešbučių. Jie atitverti tvoromis. Gelbėtojų ten nėra. Poilsiautojų saugumą užtikrina aptarnaujantis personalas. Jie ir nešioja skėčius, ir stebi vandenį. Tačiau ne visada spėja pamatyti skęstančiuosius. Dirbant Jungtiniuose Arabų Emyratuose teko ir man išgelbėti žmogų. Aptarnaujantis personalas nepastebėjo, kad jis skęsta. Užsienyje ir žmonės drausmingesni. Pakilus bangoms, jie būna arti kranto. Įdomu ir tai, kad užsienio kurortuose paplūdimiai uždaromi iki 21 valandos. Vėliau poilsiautojai į juos nebegali įeiti. Ypač skiriasi Jungtinių Amerikos Valstijų gelbėtojų darbas nuo mūsų. Pakilus bangavimui, jie pakabina maudytis draudžiančią raudoną vėliavą, uždaro postus ir išeina. Darykite, ką norite.

– Gelbėtoju ketinate dirbti ir toliau?

– Nežinau. Gyvenimas parodys. Dabar man gerai. Kas bus toliau – niekas negali pasakyti.