Uošvis – karatė treneris

– Gimėte ir užaugote Klaipėdoje. Gal ir jūsų tėvai čia sportavo?

– Ne, mano tėvai nėra sportininkai. Mama gyvena Klaipėdoje, šeimininkauja namuose. Iš pradžių, kaip ir visos mamos, ji skeptiškai žiūrėjo į mano kovas, bet apsiprato.

– Kaip susidomėjote šiuo sportu?

– Pamenu, kai buvau pirmokas, Klaipėdoje prasidėjo pats karatė bumas. Nusprendžiau pamėginti, tačiau po metų šį sportą iškeičiau į futbolą. Komandinis sportas – gana sudėtingas, o rezultatas priklauso ne vien nuo tavęs, todėl po šešerių metų vėl pradėjau ieškoti ko nors naujo. Išbandžiau kovinę savigyną, o vyresnių draugų pastūmėtas grįžau prie karatė. Tąkart "užkabino". Jau maždaug aštuoniolika metų tuo užsiimu.

– Dabar tai – daugiau hobis ar darbas?

– Karatė yra gyvenimo būdas ir gyvenimo dalis. Nelaikau to profesija. Juolab kad ir mano žmona Viktorija yra sportininkė, o uošvis – karatė meistras Vladimiras Silvaška – mano treneris. Artimoje aplinkoje turime daug bendrų interesų, ir yra apie ką pasikalbėti. Tokia netradicinė šeimynėlė.

– Kaip susipažinote su Viktorija?

– Karatė stovykloje, buvome dar visai jauni. Ji kilusi iš Akmenės, tačiau jau daug metų kartu gyvename Klaipėdoje, kur 2008 m. įkūrėme kiokušin karatė klubą "Shodan". Turime du sūnus. Vykintui – penkeri, jaunėliui Domantui netrukus bus aštuoni mėnesiai.

– Vyresnėlis sūnus jau irgi sportuoja?

– Jis lanko gimnastikos, karatė treniruotes, neabejingas ir kitoms sporto šakoms. Vykintas yra aktyvus vaikas. Tikrai nieko neverčiame daryti, bet jam patinka sportuoti. Jau spėjo padalyvauti ir karatė varžybose.

– Turbūt pats mokote savo sūnų karatė subtilybių?

– Ne, pagal amžiaus grupę jį treniruoja kitas mūsų klubo treneris.

Tenkinsis pirma vieta

– Klaipėdos kiokušin karatė klubas "Shodan" – lyderis Lietuvoje. Kiek turite auklėtinių?

– Klube mokosi per 300 vaikų – nuo pačių mažiausiųjų iki suaugusių. Tėvai atveda savo atžalas ir patys eina į treniruotes, tobulėja, laiko egzaminus. Pavyzdžiui, sveikatingumo grupę lanko ir paaugliai, ir į penktą dešimtį įkopę klaipėdiečiai. Suaugusieji čia gali sportuoti visą gyvenimą, nepriklausomai nuo jų amžiaus.

– O kalbant apie profesionalų sportą?

– Sportininko karjera paprastai trunka iki 35–36 metų amžiaus.

– Pačiam dabar – jau 33-eji.

– Tiesa, mano karjera jau artėja pabaigos link. Džiugina tai, jog pernai Japonijoje, kur vyko absoliučios svorio kategorijos pasaulio kiokušin karatė čempionatas, iškovojau trečią vietą. Prieš ketverius metus toje pačioje karatė olimpiadoje likau ketvirtas. Pavyko palypėti vienu žingsneliu aukščiau.

– Vadinasi, artimiausias siekis – tapti pirmam?

– Žinoma, mano tikslas – čempiono titulas. Tebesu tame kelyje. Bet nereikia pamiršti, kad yra dar ir šeima, vaikai, kiti įsipareigojimai. O laikas, kai rimtai ruošiesi varžyboms, būna labai įtemptas. Kasdien turi po dvi treniruotes, reikia derinti mitybą, atsisakyti nereikalingų angliavandenių. Režimas turi būti nenutrūkstamas. Ilgainiui tampa vis sunkiau jo laikytis. Be to, yra ir mano paties auklėtiniai, kuriems norisi skirti laiko.

– Tačiau planuojate dalyvauti po kelerių metų vyksiančioje karatė olimpiadoje Japonijoje?

– Priklausys nuo fizinės būklės. Jei bus laiko ir pavyks pasiekti gerą sportinę formą, bandysiu. Liepos pradžioje dar vyks pasaulio taurės varžybos Kazachstane, norėtųsi ir ten dalyvauti. Praėjusią savaitę su vaikais grįžome iš Olandijos, o šį mėnesį Bulgarijoje vyks Europos čempionatas, kuriame susikaus į Lietuvos rinktinės gretas patekę mūsų auklėtiniai. Tikimės, kad sėkmė lydės. Septynerius metus iš eilės Lietuvos moksleivių pirmenybėse apgynėme stipriausios komandos vardą. Kovosime dėl jo ir šiemet. Klubo bendruomenėje jaučiamas bendras fizinis ir emocinis pagerėjimas. Spėjau įsitikinti, kad rezultatą lemia darbas – jei įdedi daug pastangų, gali nuversti kalnus.

Nuo stiklinės iki auksinės

– Gal prisimenate savo pirmąsias varžybas?

– Jos vyko Panevėžyje, buvau gal šešiolikos. Tąkart tarp naujokų laimėjau trečią vietą. Bet labiausiai man įstrigo taurė – tai buvo tiesiog stiklinė, ant kurios užklijuotas lipdukas su varžybų pavadinimu ir rezultatu. Kažkas panašaus į brendžio stiklinę. Kai dabar palyginu pirmą ir naujausią taures, matyti akivaizdus skirtumas. Tai man visada primena, kad gyvenime tikslo reikia siekti palaipsniui ir kad nieko nėra duodama iš karto. Būtina nuosekliai ir sunkiai dirbti. Juk ir mano paties rezultatai iš pradžių nebuvo geri, bet mokiausi iš savo klaidų. Štai per pirmąjį savo Europos čempionatą, kai patekau į suaugusiųjų rinktinę, pralaimėjau jau pirmą kovą. Nieko nepadarysi. Aš manau, kad svarbiausia – procesas, kuriuo mėgaujuosi.

– Kas be uošvio ir trenerio V.Silvaško jums padėjo tobulėti?

– Pirmuosius žingsnius padėjo žengti Darius Glodenis. Jis Klaipėdoje irgi turi savo karatė klubą "Tensho". Pats kitus mokyti pradėjau studijų metais. Jeigu būčiau tik sportininkas, nebūtų taip įdomu. Man, kaip karatė mokytojui, nėra nieko smagiau nei matyti fiziškai ir psichologiškai tobulėjančius auklėtinius. Tuos pokyčius pastebi ir jų tėvai. Turime profesionalių trenerių komandą, stengiamės mokyti taip, kad vaikai norėtų sportuoti ne tik dėl rezultato, o stiprėtų ir fiziškai, ir dvasiškai. Be to, norisi, kad auklėtiniai, kuriuos augini, mokai ir atiduodi visą save, liktų komandos dalimi. Tai atspindi bendrą klubo strategiją ir lygį.

– "Shodan" – privatus sporto klubas. Pavyksta iš to uždirbti?

– Taip, gali pragyventi. Juolab kad dabartinė miesto valdžia palaiko sportininkus, atsirado sportininkų krepšelis, iš kurio gauname finansavimą, vežame vaikus į stovyklas, apmokame keliones į varžybas.

Klaipėdos neišsižadės

– Lietuvoje yra apie 10 tūkst. karatė sportininkų, tai sparčiai populiarėjanti sporto šaka. Kodėl neįkuriate dar vieno klubo sostinėje?

– Išties tarp dvikovinių sporto šakų karatė yra populiariausia Lietuvoje. Tačiau reikia prisiimti tiek, kiek gali aprėpti. Dauguma mano draugų, baigę mokyklas, išvažiavo į Vilnių ar užsienį. Bet Klaipėda man – savas miestas, kurį aš myliu. Čia yra visa tai, ko reikia: jauku, gera, nėra spūsčių, per didelio šurmulio. Iš vieno miesto galo į kitą galiu nuvažiuoti per penkiolika minučių, o Vilniuje per tokį pat laiko tarpą – tik nuo vieno šviesoforo iki kito. Sutaupau daug laiko. Senamiestis gražėja, atsinaujina, renovavo Danės krantinę, dar reikėtų muzikinio fontano, kokį turi Palanga, ir kitų panašių traukos objektų. Manau, Klaipėda yra vienas tų miestų, į kurį daugiau atvažiuoja, nei jį palieka.

– "L.Kubilius pasauliui Lietuvą parodė kaip kovingo ir tvirto charakterio žmonių kraštą", – turbūt malonu sulaukti tokių žodžių iš šalies Prezidentės.

– Lietuvoje kasmet pagerbiami sportininkai. Malonu, kai dėkoja ir už paties rezultatus, ir už auklėtinių ugdymą. Raštų yra daug, bet geriausia padėka – aukšti mokinių rezultatai. Net kai visko daug ir labai pavargsti, tai – malonus nuovargis, nes supranti dėl ko stengiesi.

– Jūsų vardas gerai žinomas ne tik tarp Lietuvos, bet ir viso pasaulio karatistų bendruomenės.

– Esame kviečiami vesti seminarus ir pasidalyti savo patirtimi. Rugsėjį su žmona buvome Švedijoje, prieš dvejus metus vedėme užsiėmimus Australijoje, Mauricijuje, Belgijoje. Artėjančią vasarą esame pakviesti į stovyklą Šveicarijoje, Vengrijoje. Kadangi rezultatai – pasaulinio lygio, tai vis dar kviečia.

– Kas yra didžiausias jūsų konkurentas?

– Kalbant apie pasaulio čempionatą, tai Japonijos kovotojai. Jie nenori nusileisti savo šalyje.

– Ar teko patirti traumų?

– Dėl gero rezultato visada turi ką nors paaukoti, pavyzdžiui, sveikatą, neretai nukenčia ir šeima. Laimė, didelių traumų savo karjeroje nepatyriau. Vis dėlto tai ne futbolas ar krepšinis. Mes dažniausiai atsiperkame mėlynėmis, kurios per kelias savaites pranyksta.

Silpnybė – saldumynai

– Treniruotės vyksta ir savaitgaliais. Kaip atitrūkstate nuo darbų? Ką veikiate laisvalaikiu?

– Su šeima mėgstame gamtą, keliones, dažniau renkamės aktyvų poilsį, nekiurksome užsidarę viešbutyje. Šiuo metu kur nors kartu išvykti yra sudėtingiau, nes sūnus Domantas dar visai mažas.

– Ar realu jus būtų išvysti besisukantį virtuvėje, mėgstate gaminti?

– Tiesą sakant, nėra kada ir nelabai moku. Papusryčiaujame su šeima namuose, o paskui jau, kaip išeina. Skaniai valgyti labai mėgstu, o pats gaminti – ne.

– Įsivaizduojate save žaliavalgį?

– Tai būtų tikrai sudėtina. Turiu silpnybių, man patinka saldus maistas, desertai, mėgstu ir keptą mėsą.

Vizitinė kortelė

Gimė 1983 m. kovo 3 d. Klaipėdoje.

Mokėsi Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijoje.

Baigė verslo vadybos ir administravimo; psichologijos bakalauro studijas tarptautiniame LCC universitete.

Įstojo į magistrantūrą, teisės studijas M.Romerio universitete.

Tituluotas Lietuvos kiokušin karatė rinktinės narys, daugkartinis Europos čempionas.

2008 m. Klaipėdoje įkūrė kiokušin karatė klubą "Shodan".

2011m. kas ketverius metus vykstančiame absoliučios svorio kategorijos pasaulio kiokušin karatė čempionate Japonijoje, vadinamame karatė olimpiada, užėmė ketvirtą vietą.

2013 m. pasaulio čempionate Vilniuje iškovojo sidabro medalį.

2015 m. absoliučios svorio kategorijos pasaulio kiokušin karatė čempionate Japonijoje užėmė 3 vietą.

Pernai pripažintas geriausiu 2015 m. Lietuvos kiokušin karatė kovotoju.

Šiemet Lietuvos jaunių (iki 18 metų) kiokušin karatė čempionate daugiausia apdovanojimų pelnė L.Kubiliaus auklėtiniai.

Vedęs, žmona Viktorija. Turi du sūnus – Vykintą ir Domantą.