Visi į bažnyčią netilpo

Bažnyčia tądien buvo pilnutėlė dar gerokai iki vidurdienio.

Prieš pat prasidedant mišioms neliko vietos ne tik suoluose, bet ir stovintieji nebegalėjo atsiklaupti, žmonės stovėjo vienas prie kito.

Pilnas žmonių buvo ir šventorius. Garsas buvo transliuojamas ir į lauką, tad didelė žmonių dalis meldėsi gryname ore.

Palangiškiai susirinko ne tik paskutinį kartą melstis drauge su pamiltu kunigu, bet ir asmeniškai jam padėkoti.

Kreipdamasis į susirinkusiuosius M.Venskus vadino juos mamomis, tėvais, seserimis, broliais ir vaikais. Kalbėjo apie pažintį su jais, kai susitikdavo bažnyčioje, mieste, renginiuose, kai jam teko krikštyti palangiškių vaikus, tuokti jaunavedžius, dalyvauti laidojant parapijiečius.

Šie džiaugsmingi ir liūdni įvykiai ne tik supažindino, bet ir suartino žmones su klebonu. Jis dėkojo už pažintis ir gyvenimo pamokas, išmoktas bendraujant su vietos žmonėmis. Dėkojo ir už palaikymą, kurio jaunam kunigui labai reikėjo.

Klebonas dėkojo palangiškiams ir už padrąsinimą, nuoširdų bendravimą.

Po tokių žodžių net solidūs vyrai braukė ašaras.

Dovana – gintaro šventovė

Po mišių Palangos meras Šarūnas Vaitkus bažnyčioje prie altoriaus visų palangiškių vardu padėkojo M.Venskui už tarnystę Dievui šiame mieste, už bendruomenės telkimą ir šilumą bei šviesą, kuri patraukė daugybę žmonių ne tik į bažnyčią, bet ir į daugybę veiklų mieste.

Jaunatviškas kunigas į Palangos parapiją įnešė gaivių vėjų. Jis aktyviai reiškėsi socialiniuose tinkluose, subūrė jaunimo grupes, dalyvaudavo miesto renginiuose, praturtino parapiją ne vienu kultūriniu renginiu, vykusiu bažnyčioje, pašventino naujausius kurorto statinius.

Dėkodamas visų palangiškių vardu Š.Vaitkus įteikė klebonui tikslų Palangos bažnyčios maketą iš gintaro, pagamintą vietos meistrų.

Dar viena dovana jaudins kunigo širdį daug metų – jam įteikta knyga, kurioje tilpo palangiškių linkėjimai M.Venskui.

Kelias savaites kurorto žmonės užsukdavo į savivaldybę palikti įrašo šioje knygoje.

Nestokoja humoro jausmo

Po mišių klebonas pakvietė visus susirinkusiuosius į aikštę kitapus gatvės, kur jų laukė košė, gira ir koncertas.

Čia kiekvienas galėjo paspausti M.Venskui ranką, apkabinti jį, palinkėti ir padovanoti atminimo dovanėlių.

Norinčiųjų tai padaryti buvo labai daug.

Klebonas dėkojo, prisiminė kiekvieną jį kalbinusį, juokavo, stojo kartu fotografuotis.

Palangos meras kurorto gyventojams papasakojo šios vasaros pradžioje įvykusį nuotykį, kuris parodė tikrąją klebono būdo esmę – jis nepasimeta jokiose situacijose, į viską žvelgia su humoru ir sugeba palaikyti kebliose situacijose.

Š.Vaitkus prisiminė birželio pradžioje savivaldybėje susitikęs su klebonu pasitarti dėl sakralinės muzikos festivalio.

Po pokalbio išėjęs išlydėti kunigo meras susidūrė su būriu žurnalistų, norėjusių kalbinti jį apie jūros bangų sunaikintą paplūdimį.

Kažkuris žurnalistų paklausė, apie ką meras kalbėjo su klebonu.

Klebonas pažadėjo melstis, kad oras būtų geras. Ir kas gali paneigti, kad jo maldos nebuvo išklausytos?

"Nežinau, kas mane timptelėjo už liežuvio, pasakiau, jog pasirašėme sutartį, kad šiemet Palangoje būtų geras oras. Pajuokavau, o paskui paklausiau kunigo Mariaus, ką darysime, jei visą vakarą pliaups lietus? Tada klebonas pažadėjo melstis, kad oras būtų geras. Ir kas gali paneigti, kad jo maldos nebuvo išklausytos?" – juokavo Š.Vaitkus.

Meras linkėjo palangiškiams džiaugtis ne tik šiltos vasaros malonėmis uždirbant iš gausiai užplūdusių poilsiautojų, bet ir džiaugtis pačiu gyvenimu.

Ant bendro vaišių stalo Š.Vaitkus pastatė du milžiniškus šakočius.

Aptarinėdami tarpusavyje kleboną M.Venskų, kurį dažniausiai vadindavo tiesiog vardu, žmonės stebėjosi jo mokėjimu gražiai ir sklandžiai dėstyti mintis.

Klebono pamokslai buvo tokie gilūs, kad ne visada pavykdavo jų prasmę suvokti iškart, dažnas ją suvokdavo tik vėliau dar kartą prisiminęs girdėtus žodžius.

Palangiškiai gyrė ypatingą klebono humoro jausmą, jis bet kurioje gyvenimo situacijoje sugebėdavo pajuokauti.

"Ne dažnas žmogus būna toks šviesus ir priimtinas daugeliui. Jis yra labai savas, gal todėl, kad žemaitis. Nuoširdus, jautrus, paprastas", – tarpusavyje gyrė kunigą palangiškiai.

Perkėlimas neišmušė iš vėžių

Su vasara atsisveikinančioje Palangoje rugpjūčio 19-ąją dar buvo labai daug poilsiautojų.

Tie, kurie užsuko į bažnyčią, suprato, kad čia vyksta neeilinis įvykis ir išėjo iš jos su pamilto kunigo vardu lūpose.

Kai kurie jų su 39 metų M.Venskumi susitiks Tauragėje.

Jis paskirtas Tauragės Švč. Trejybės parapijos klebonu, Tauragės dekanato dekanu, klebono teisėmis ir pareigomis jam teks aptarnauti Dauglaukio Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapiją ir Lauksargių Lurdo Marijos bei Pajūrėlio koplyčias.

Su kolegomis Palangoje M.Venskus dar susitiks, nes jam paliekamos kitos iki šiol turėtos pareigos.

M.Venckus, bažnytinės teisės daktaras, toliau dirbs Telšių vyskupijos bažnytinio tribunolo viceoficiolu (bažnytinio teismo pirmininko pavaduotoju).

Tad ne kartą turės atvykti ir į Palangą, o su bičiuliais kunigais susitiks vyskupijos renginiuose.

Klebonas M.Venskus Palangoje dirbo aštuonerius metus. Tai buvo pirmoji parapija Lietuvoje, kurioje jam teko dirbti po mokslų ir tarnystės Italijoje.

Tauragėje jis pakeis porą metų čia dirbusį kunigą Vytautą Gedvainį, kuris vyskupo paskirtas Plungės Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonu, Žemaičių Kalvarijos dekanato dekanu.

Nors perkėlimas į kitą tarnystės vietą M.Venskui buvo netikėtas, po kelių savaičių jis jau tikino laukiantis kelionės į Tauragę ir nesureikšminantis perkėlimo iš Palangos.

"Tokia yra tarnystė, mes visi žinome, kad iki amžiaus galo vienoje parapijoje nebūsime. Mano kadencija buvo pasibaigusi jau pernai. Tikiu, kad tauragiškiai mane priims, man čia dirbti bus garbė", – viltimis dalijosi M.Venskus.

Apsisprendė netekęs tėvo

M.Venskus studijavo Romoje, po studijų trejus metus dirbo kurortiniame Italijos mieste, gal todėl pirmoji jo tarnystės vieta Lietuvoje buvo taip pat pajūrio kurorte.

Prieš septynerius metus kalbinamas dienraščio "Klaipėda" korespondentės M.Venskus pasakojo apie savo šeimą ir pasirinkimo kelią.

Svajojau tapti tokiu pat guodžiančiu kunigu.

"Gimiau Plungėje. Mano tėvai – paprasti žmonės, abu dirbo autotransporto įmonėje. Tėtis – vairuotoju, mama – dispečerinėje. Turiu vyresnę seserį. Buvome tradicinė, ypatingu pamaldumu nepasižyminti šeima. Dažną savaitgalį važiuodavome pas močiutę į Kulius. Padėdavome dirbti darbus, o sekmadienį visi drauge eidavome į bažnyčią. Tai vienas šilčiausių mano vaikystės prisiminimų. Tėtis man buvo labai artimas, jo elgesys šeimoje formavo supratimą apie žmogiškąsias vertybes, jis mokėjo ieškoti atsakymų į rimtus gyvenimo klausimus. Kai buvau vienuolikos metų, jo netekau, – vaikystės prisiminimais dalijosi M.Venskus. – Tada daugybė žmonių mane guodė ir ramino. Kunigo kalbėjimas apie amžinybę mane labiausiai paveikė ir nuramino. Svajojau tapti tokiu pat guodžiančiu kunigu. Esu laimingas, kad mama išmintingai pasielgė. Ji nenorėjo, kad kaltinčiau ją darius įtaką mano likimui. Tik vėliau sužinojau, kad mano pasirinkimą ji išgyveno nelengvai, bet man neparodė savo jaudulio."

Plungiškis į mažąja seminarija vadinamą Telšių vyskupijos licėjų įstojo po devynių klasių. Mokydamasis suprato, kad būdamas kunigu jaučiasi geriausiai.