„Mums svarbu nepamiršti“
S. Nėries g. 4, kur veikia Lietuvos teritorinė muitinė, po pastato renovacijos Rezistencijos ir tremties ekspozicija vėl yra atidaryta ir Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus darbuotojai rengia ekskursijas visiems norintiems.
Gedulo ir vilties dieną ekskursantų netruko. Pasak ekskursijos gido, muziejaus istoriko Tito Tamkvaičio, buvę tremtiniai ir politiniai kaliniai yra vieni pagrindinių ekskursantų.
„Labiausiai visada sukrečia tai, kad dažnu atveju nukentėjo žmonės, kurie nieko net nebuvo tai sistemai prasikaltę, tačiau okupacinė valdžia numanė, kad jie galėtų prisidėti prie antisovietinės veiklos, juose okupantai įžvelgė grėsmę ir už tai baudė“, – teigė T. Tamkvaitis.
Į ekskursiją atėjusi klaipėdietė Eglė neslėpė, kad Gedulo ir vilties dieną paminėti jai svarbu.
„Į Sibirą buvo išvežta mano močiutės sesuo, nuo mažų dienų žinojau, kad mes esame okupuoti. Visą laiką palaikėme meilę Lietuvai“, – kalbėjo Eglė.
„Gedulo ir vilties dieną nuotaika slogi, ypač žinant, kad vėl stovime ant karo slenksčio, todėl mums svarbu nepamiršti, kaip mūsų žmonės kentėjo, kaip vargo“, – teigė į ekskursiją atėjusi klaipėdietė Gražina.
Nuo aukščiausių iki žemiausių
Kadaise buvusiose sovietinio saugumo patalpose yra įrengta nedidelė muziejaus ekspozicija.
„Po 1940 m. birželio pirmosios sovietų okupacijos okupantų valdžia pradeda galvoti apie likusios nepriklausomos Lietuvos sistemos likvidavimą. Jau kitą mėnesį pradėti sudarinėti pirmieji tremtinių sąrašai. Pirmieji trėmimai įgyvendinti 1941-ųjų metų birželį, likus vos savaitei iki Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karo pradžios. Tuo metu iš viso buvo ištremta 17,5 tūkst. Lietuvos gyventojų“, – pasakojo ekskursijos vadovas T. Tamkvaitis.
Tarp pirmųjų tremtinių buvo Lietuvos kariuomenės kariškiai, mokytojai, valstybės tarnautojai – buvo tremiami nuo paties aukščiausio rango žmonių iki paties žemiausiųjų.
Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, atsitraukus naciams, į Lietuvos teritoriją vėl įžengė raudonoji armija.
Tada vietos žmonės ėmė slapstytis nuo mobilizacijos į sovietų armija, taip pat vyko aktyvus partizaninis karas.
„Po 1941-ųjų įvykių vietos gyventojai suprato, kad vėl sugrįžus sovietams panašūs trėmimai pasikartos. Ir 1948-ųjų gegužę buvo įvykdyta sovietų operacija „Vesna“ (liet. „Pavasaris“), kurios metu iš Lietuvos teritorijos ištremta 43 tūkst. žmonių. Tai buvo patys didžiausi ir masiškiausi trėmimai Lietuvos istorijoje“, – kalbėjo T. Tamkvaitis.
Siekis palaužti valią
Šių trėmimų tikslas buvo siekis palaužti lietuvių valią priešintis okupantams, nes partizaninis judėjimas turėjo didelį moralinį, politinį ir materialinį žmonių palaikymą.
„Todėl okupantams reikėjo sunaikinti šio palaikymo pagrindą. 1948 m. buvo tremiamos partizanų šeimos, sovietams įtartini asmenys. Dar po metų surengta nauja operacija „Jūros mūša“, jos metu ištremta 33 tūkst. žmonių. 1949 m. operacija išskirtinė tuo, kad trėmimai tuo pat metu vyko dar ir Latvijoje bei Estijoje“, – pasakojo gidas.
Per visą trėmimo laikotarpį nuo 1941 iki 1953 metų iš Lietuvos buvo ištremta apie 132 tūkst. gyventojų.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, trėmimams ir jų aukoms atminti birželio 14-oji paskelbta Gedulo ir vilties diena, o birželio 15-oji – Okupacijos ir genocido diena (Masinio tautos naikinimo diena).
Naujausi komentarai