Laisvė suteikė viltį

„Prašome Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją įregistruoti vokiečių draugiją „Edelweiss“, kuri susikūrė 1991 m. rugsėjo 14 d. Klaipėdoje, kai buvo susirinkę iš visos Lietuvos vokiečių vaikai, po karo likę Lietuvoje, į steigiamąjį susirinkimą“, – paraiškoje ministerijai rašė naujai įsteigtos draugijos tarybos pirmininkas Olafas Pasenau.

Vyras iki tol beveik 50 metų buvo Jonas Balsys, o savo tikrąjį vardą atstatė Lietuvai atgavus nepriklausomybę.

Olafas, dar visai mažas, iš gimtojo Kionigsbergo po Antrojo pasaulinio karo, kai jo mama mirė iš bado, patraukė į Lietuvą, kur tikėjosi išgyventi ir sulaukti tos dienos, kai susigrąžins tapatybę.

Ir ta diena atėjo. O paskui 1991 m. rugsėjo 14 d. Klaipėdoje Liepų g. 3, tuometinėje Sąjūdžio būstinėje, įvyko steigiamasis vokiečių bendrijos „Edelweiss“ susirinkimas.

„Atvyko 58 Rytprūsių vaikai iš visos Lietuvos. Paruošiau šiokį tokį informacinį stendą, tris rezoliucijas ir pareiškimą. Ant stalo pasistatėme kryželį – vilties ir kančios simbolį. Tai labai atspindėjo šių žmonių gyvenimą. Jie šimtus kartų irgi buvo kalami prie kryžiaus. Skaudu buvo matyti pavargusius 50-mečių ir 60-mečių veidus, nuo darbo sudiržusias rankas, bet šių žmonių akys buvo ypatingos, jos švietė viltimi. Jų buvo daug ir jie buvo nebe vieninteliai. Iki šiol mano atmintyje liko tas nepakartojamas ir jaudinantis momentas, kai kiekvienas prisistatė – aš esu O. Pasenau iš Kionigsbergo, aš vadinuosi Lucie Mickoleit, aš – Ruth Deske iš Gerdauen, aš – Hartmutas gal, nežinau iš kur, aš – Manfredas ir mano mama mane labai mylėjo. Žmonės verkė, bet tai buvo išsilaisvinimo ašaros“, – vėliau užfiksuos Olafo bendražygė ir žmona Angelika Pasenau, kuriai teko išklausyti ir užrašyti daugybę siaubingų vilko vaikų istorijų – visas jas išgyveno našlaičiais likę Rytprūsių vaikai.

Sprendimas: rugsėjo 14-oji Vilko vaikų atminimo diena pasirinkta neatsitiktinai, šią dieną 1991 m. Klaipėdoje pirmą kartą draugėn susirinko Rytprūsių vokiečių krašto vaikai ir buvo įkurta juos vienijanti draugija „Edelweiss“. / Redakcijos archyvo nuotr.

Motinų meilė tebelydi

Pirmasis susitikimas buvo labai jautrus emociškai.

„Rytprūsiai dar gyvi, kol gyvas bent vienas jų gyventojas. O pastarųjų buvo net 58. Vėliau skaičius augo iki 300. Priėmėme tris rezoliucijas ir aptarėme darbus. Pirmiausia norėjome įamžinti nužudytų ir badu mirusių Rytprūsių gyventojų atminimą. Žinoma, svarbu buvo ir oficialiai susigrąžinti savo tikrąjį identitetą ir buvusią pilietybę. Labai svarbi dalis buvo artimųjų paieška ir Rytprūsių vaikų, nukentėjusių nuo sovietinio genocido, pripažinimas karo aukomis“, – prisiminė A. Pasenau.

Angelika iš visos širdies dėkojo tiems, kurie kuriant draugiją visada buvo šalia: O. Pasenau, Waltrautui, Marianai Beutler, Ruth Deske, Heinz Heindrich, H. W. Puschnakowskiui, Gerdai Mickoleit.

Šių žmonių dėka buvo nuspręsta įamžinti nuo sovietų genocido žuvusius Rytprūsių gyventojus.

„Mūsų motinos atiduodavo mums paskutinį duonos kąsnį ir, pačios mirdamos badu, laimino mus kelionei į Lietuvą. Mes čia užaugome ir gyvename. Mes nebeturime kur grįžti, nes mūsų tėviškių nebėra. Bet amžinoji motinų meilės šviesa mus lydi visą gyvenimą ir primena mūsų pareigą joms“, – rašoma pirmojoje steigiamojo „Edelweiss“ draugijos rezoliucijoje, kurioje nutarta įamžinti Rytprūsių gyventojų atminimą.

Antrasis dokumentas bylojo apie vokiečių bendrijos „Edelweiss“ santykį su Lietuvos Respublika: „Mes, Rytprūsių vokiečių vaikai, radę pokario metais prieglobstį Lietuvoje, esame Lietuvos piliečiai ir pilnai pritariame Nepriklausomos Lietuvos vyriausybei, smerkiame bet kokį tautinės nesantaikos kurstymą ir pareiškiame, kad nė viena tautinė vokiečių ar kitokia bendrija neturi teisės kalbėti mūsų vardu ir atstovauti visiems vokiečiams, gyvenantiems Lietuvoje. Mes patys visais mums rūpimais klausimais pasisakome ir ateityje pasisakysime patys.“

Trečioji rezoliucija buvo labai griežta, nors vargu, ar patys jos rengėjai tikėjo, kad ji kada nors bus įgyvendinta: „Mes, vokiečių vaikai, kurie išsigelbėjome pabėgdami į Lietuvą, reikalaujame: 1. Kaltininkus perduoti tarptautiniam teismui. 2. Paskelbti genocido (Rytprūsių gyventojų – A. D.) vykdytojų pavardes spaudoje (po teismo). 3. Kreiptis į atitinkamas instancijas, kad Rytprūsių gyventojai, kurie nukentėjo pokario metais nuo sovietinio genocido, būtų pripažinti genocido aukomis ir valstybė, vykdžiusi genocidą, išmokėtų nukentėjusiems kompensacijas arba grąžintų turtą.“

Daugelis nukentėjusiųjų atsisakė šito žeminančio veiksmo, įrodinėti, kad nėra bepročiai, kad išties išgyveno tą pragarą.

Teisė į tėviškę

Šie pareiškimai tuo metu buvo gana drąsūs, įvertinant tai, kad tik ką buvo nuslopintas Maskvos pučas ir tik tada nepriklausomą Lietuvą pamažu ėmė pripažinti Vakarų valstybės, o iš šalies niekur nebuvo dingusi sovietinė armija ir buvę sovietų represinių jėgų veikėjai.

Tiesa, žmonės laikėsi atsargumo priemonių, draugijos narių tikrosios pavardės ilgą laiką buvo neviešos.

„Niekam niekada nedavėme sąrašų su žmonių pavardėmis ir vardais, buvo numeriai – nr. 1 ir nr. 2 iš Kauno, nr. 3 gyvena Šiauliuose ir taip toliau. Nebuvo jokių adresų, kol nesijautėme saugūs. Ir tai suprantama, nes Rytprūsių vaikai prarado viską – Tėvynę, motinas, tėvus, seseris, vaikystę, savo tapatybę. Lietuva išgelbėjo juos nuo bado mirties, nuo sovietinio teroro organizuotų žudynių Rytprūsiuose, bet negalėjo išsaugoti jų identiteto. Beveik visi vaikai gavo lietuviškas pavardes ir vardus. Šie vaikai užaugo kaip Onos, Jonai, Marytės. Kai Lietuva tapo nepriklausoma, jie nedrąsiai klausdavo: „Kažin, ar aš kada nors galėsiu vadintis Franzu, Olafu, Mariane, Liselotte?“ – užsiminė A. Pasenau.

Dar po pusantro mėnesio, susirinkę jau Palangoje, „Edelweiss“ draugijos nariai „išdrįso“ prabilti apie teisę į tėviškę, kurioje „žadama kurti laisvą ekonominę zoną ir meiliai žvalgomasi į biznierius“.

1991 m. lapkričio 30 d. draugijos dokumente rašoma: „Mes, vaikai, išvaryti iš savo tėviškės, norime ir turime teisę į ją sugrįžti po ilgametės tremties. Mes kreipiamės į Sovietų Sąjungos ir savo tėvynės Vokietijos vyriausybes ir prašome realiai atkurti mums iš mūsų tėvų paveldėtas teises.“

Ši rezoliucija irgi niekada nebuvo ir nebus įgyvendinta, nes paveldėtojų kasmet lieka vis mažiau, juolab Sovietų Sąjungos teisių perėmėja – Rusijos Federacija – jau senokai atvirai demonstruoja savo tikrus ketinimus kaimynų atžvilgiu.

Įamžinimas: 1992 m. Mikytuose buvo pastatytas atminimo kryžius nužudytiems ir badu mirusiems Rytprūsių gyventojams. Taip radosi vieta, kur galėtų pasimelsti už savuosius Lietuvoje gyvenantys, gyvi išlikę jų palikuonys. / O. Pasenau asmeninio archyvo nuotr.

Akibrokštas J. Matočkinui

Vis dėlto „Edelweiss“ draugijos pirmininkas O. Pasenau buvo atkaklus.

Netrukus po šios rezoliucijos, jis lietuvių kalba išsiuntė pareiškimą į Kaliningradą – tuomečiam vadinamosios Laisvosios ekonominės zonos vadovui J. Matočkinui.

Rašte išdėstė problemą dėl apverktinos kultūros paveldo būklės ir išsakė savo poziciją dėl restitucijos: „Žemė, namai ir turtas turi būti grąžintas teisėtiems savininkams, o jei neišliko – žmonės turi gauti kompensaciją pagal tarptautinius įkainius. Mus stebina ir liūdina tokie faktai, kai neatsakingi žmonės išpardavinėja tai, kas jiems niekada nepriklausė. Turbūt etiškiau būtų nors paklausti teisėtus savininkus. Tai liečia ir kuriamą laisvą ekonominę zoną.“

O. Pasenau taip pat prašė duomenų apie iš Rytprūsių išvežtus vaikus bei pokariu šioje teritorijoje sovietų įsteigtuose civilių konclageriuose žuvusius žmones.

Atsakymo sulaukė iš P. Bekkerio – Kaliningrado apskrities administracijos Viešojo saugumo ir teritorijos apsaugos skyriaus vadovo.

Pasirodo, kalintų civilių gyventojų ir išvežtų vaikų klausimas yra Kaliningrado srities Vidaus reikalų skyriaus prerogatyva.

„O kalbant apie norą grąžinti „žemę, namus ir turtą“ buvusiems savininkams, o jei „neišliko, kompensuoti pagal tarptautinius įkainius“, tai jums turbūt verta priminti pamokas ir aukas baisiausio karo, kurį sukėlė hitlerinė Vokietija, ir nepamiršti tų baisumų, į kuriuos ji įtraukė visas pasaulio tautas“, – dėstė P. Bekkeris.

Ir dar O. Pasenau šis veikėjas pasiūlė pasiskaityti Potsdamo konferencijos protokolus, pagal kuriuos esą „Kaliningrado sritis yra neginčytina Rusijos Federacijos (RF) dalis“.

Šio atsakymo sulaukta 1992 m. Lygiai po 30 metų RF pradėjo tai, kuo pati kaltino hitlerinę Vokietiją.

Karo aukos statusas

Anot A. Pasenau, iš RF kitokio atsakymo ir nesitikėta, tačiau panašu, jog aktualios temos – Rytprūsių tragedijos ir genocido, tėvynės ir identiteto praradimo ilgai nenorėjo matyti ir civilizuotos šalys.

Tad šis klausimas reikalavo atskiro traktavimo, sprendimo, metodikos ir plano.

„Ir tai pastūmėjo mus į šį istorijos sūkurį, padarė jo dalimi, išnešė į viešumą, į tarptautinius vandenis ne tik Rytprūsių tragediją, bet ir suteikė jai veidą – Rytprūsių našlaitį, niekam nereikalingą, pavargusį, mirštantį badu, užmirštą paskutinį baisių nusikaltimų žmogiškumui liudininką. O nepatogius liudininkus stengiamasi likviduoti arba pasistengti nustumti į užmarštį. Netgi pavyko 46 metus šį klausimą užspausti. Kaip parodė istorija ir laikas, ši tema buvo ir liko nepatogi daug kam“, – kalbėjo A. Pasenau.

Angelika pasakojo, kad, atvažiavus gyventi į Vokietiją, ji su vyru Olafu pradėjo rengti parodas apie Rytprūsius, nes, pasirodo, apie tai ten niekas nieko nežinojo.

Vakarų Vokietijos vadovėliuose po karo nebuvo minimi jokie Rytprūsiai, jau nekalbant apie našlaičius, karo pabėgėlius.

Apmaudžiausia, kad vos keli žmonės iš kelių tūkstančių Rytprūsių vokiečių vaikų buvo pripažinti karo aukomis, kitiems neužteko moralinių jėgų įveikti biurokratines kliūtis.

„Norint gauti karo aukos statusą, reikia surinkti duomenis, kas toks esi, iš kur, kas ir kur tave nuskriaudė, dar, ko gero, ir fotografijos paprašys kaip įrodymo. Ir dar pas psichiatrą buvo būtina nueiti, pažymą gauti, ar tikrai nemeluoji. Daugelis nukentėjusiųjų atsisakė šito žeminančio veiksmo, įrodinėti, kad nėra bepročiai, kad išties išgyveno tą pragarą. Mums pavyko tik keturiems „Edelweiss“ bendrijos nariams padėti gauti karo aukos statusą ir tai užėmė dvejus metus. Tai reikalauja labai daug laiko ir labai daug nervų. Nes šiuolaikiniai biurokratai nežino, kas buvo Rytprūsiai, kas buvo karas ir vaikai našlaičiai, mirę griuvėsiuose iš bado“, – kalbėjo A. Pasenau.

Drąsa: pirmasis Rytprūsių vokiečių vaikų draugijos „Edelweiss“ tarybos pirmininkas O. Pasenau parašė Kaliningrado srities Laisvosios ekonominės zonos vadovui J. Matočkinui raštą dėl turto sugrąžinimo iki Antrojo pasaulinio karo jį turėjusiems teisėtiems savininkams. / O. Pasenau asmeninio archyvo nuotr.

Kodėl vilko vaikai?

Tikras stebuklas, kad išgyvenusieji Lietuvoje surado moralinių jėgų pakilti ir užaugti gerais, darbščiais ir gyvenimą mylinčiais žmonėmis, sukurti puikias šeimas.

„Kas jiems padėjo? Vieni sako, kad malda, kiti – kad viltis. Kol jie dar yra su mumis, kol dar ne visi išėjo, paklauskime jų patys. Jei tai pradės daryti pseudoistorikai, psichologai ir sociologai, vėl bus toks pat rezultatas, kaip ir su Rytprūsių vaikų pavadinimu – vilko vaikai. Filmuose (kai kuriuose), knygose (kai kuriose) ir straipsniuose skaitau ir negaliu atsistebėti – jie taip vadinasi, nes jų akys blizgėjo ir jie gyveno miškuose. Rašo, rodos, suaugę, raštingi žmonės, o spauda tai kartoja. Tik nevadino niekas Lietuvoje Rytprūsių vaikų vilko vaikais, o vokietukais, prūsiukais. Tas pavadinimas atsirado apie 1993 m.“, – pabrėžė A. Pasenau.

Vis dėlto šiandien Seimo sprendimu minima Vilko vaikų atminimo diena, kad mažųjų Rytprūsių našlaičių tragedija visai nedingtų iš žmonių atminties.