Klaipėdos jaunimo centro Atvirose jaunimo erdvėse jau ketverius metus besidarbuojanti Zigmantė Čiakaitė tikina, kad norint "prisijaukinti" vaikus ir paauglius, būtina išmokti išklausyti. Jos teigimu, daug kam mažai patraukli atrodanti pedagoginė veikla tampa perspektyvi ir įdomi tik tada, kai nuoširdžiai myli savo darbą.

Padeda tylėjimas

– Ar sudėtinga būti šalia jauno žmogaus Atvirose erdvėse?

– Iš pradžių atviras darbas su jaunuoliais gali pasirodyti kiek sudėtingas – nelengva jį perprasti. Tiek pačiam pedagogui, tiek aplinkiniams žmonėms. Atviras darbas dažnai išeina iš neformaliojo ugdymo rėmų, o jį nėra paprasta apibrėžti. Tik pradėjus užsiimti tokia veikla, reikia susivokti, ką ir kaip turi daryti. Bet po truputį įsivažiuoji ir viskas stoja į savo vietas.

– Kuo užsiimate įstaigoje?

– Pagrindinė mūsų centro funkcija – suteikti saugaus ir prasmingo laisvalaikio leidimo galimybę. Be to, ateinantiems vaikams ir paaugliams padedame įveikti socialinius sunkumus. Žinoma, jei tam yra poreikis. Niekada neužpuolame jauno žmogaus, sakydami, kad žūtbūt norime atrasti ir išspręsti visas jo problemas. Gelbsčiu tik tada, kai tai yra būtina. Kartais tereikia būti šalia ir palaikyti jaunuolio sprendimus – tada dažnai pats žmogus susivokia, kaip rasti tinkamą sprendimą ir kelią. Pastebiu, kad paaugliams užtenka žinoti, jog bet kada atėjus į Atviras jaunimo erdves jie galės pabendrauti su specialistu. Tai suteikia saugumo jausmą.

– Kaip reikia prieiti prie dar nesubrendusios asmenybės?

– Kiekvienas jaunas žmogus turi rūpesčių: keičiasi jo kūnas, susiduriama su socialiniais iššūkiais, ieškoma savo vietos po saule. Pagrindinė mano darbo priemonė – pokalbis. Jo metu reikia mokėti tylėti ir klausyti. Gal ir skamba keistai – tačiau tai geriausias metodas. Pastebiu, kad su paaugliais artimieji, mokytojai ar draugai bendrauja, norėdami jį paauklėti, duoti patarimų arba pasakyti, kad viena ar kita problema nėra reikšminga. Mano, kaip jaunimo darbuotojos, pareiga yra išklausyti ir paskatinti išsipasakoti nieko neteisiant ir nemoralizuojant. Dažniausiai tai – padeda.

Trūksta noro

– Ar su jaunu žmogumi dirbti yra sudėtinga?

– Nelengva tik tada, kai norime besiformuojantį asmenį pakeisti. Žmogus labai greitai pajunta, jog kažkas veržiasi į jo asmeninę erdvę ir ketina jį paversti kažkuo, kuo jis nėra. Tada, kai individą priimi tokį, koks jis yra, jis atsiveria. Dažnai suaugusieji, bendraudami su paaugliais, pastato sienas, bandydami juos įstatyti į tam tikrus rėmus.

– Kaip motyvuoti paauglius?

– Sutinku, kad Klaipėdoje tarp jaunimo jaučiamas motyvacijos trūkumas. Galbūt tam įtakos turi ir didelė pasirinkimo laisvė – jauna siela sutrinka, nebežinodama, ko nori. Manau, kad nėra vieno geriausio būdo paskatinti žmogų užsiimti kažkuo ar ieškoti savęs. Būtinas individualus priėjimas. Vienam iniciatyvą "užaugina" materialinis paskatinimas, kitam – emocinis pasitenkinimas. Svarbiausia – rasti tinkamą raktą.

– Su kokiomis didžiausiomis problemomis susiduria klaipėdiečiai?

– Sunkumai, bėgant metams, lieka tie patys. Kova su žalingais jaunimo įpročiais, pasyvumas visuomeniniame gyvenime, motyvacijos trūkumas, technologijų įtaką kasdieniame gyvenime. Tačiau savo darbe išmokau – negalima absoliutinti jaunimo problemų. Net jei su tam tikromis bėdomis susiduria nemaža grupė jaunuolių, tų pačių problemų negalima priskirti visiems. Į kiekvieną žmogų reikia žvelgti kaip į individualią asmenybę.

– Ar pedagoginis darbas su jaunimu yra perspektyvus? Atrodo, dabar šia veikla užsiima tik pavieniai entuziastai.

– Manau, kad viskas priklauso nuo požiūrio. Tereikia galimybes atrasti ir pamatyti. Veiklos šioje srityje yra be galo daug: galima rašyti projektus, vykdyti konsultacijas, bendradarbiauti su įvairiomis organizacijomis. Pasiūlymų man dažnai teikia ir kiti. Svarbiausia – neapsiriboti darbo sutartyje parašytomis funkcijomis. O naudingos bei įdomios veiklos tikrai yra.

Įstojo per klaidą

– Kaip į jūsų gyvenimą atėjo pedagogika?

– Istorija labai įdomi. Klaipėdos universitete baigiau socialinės pedagogikos studijas. Užsidegiau šiuo mokslu. Vėliau įgijau ir šios srities magistro laipsnį. Į doktorantūrą jau nebestojau, nes norėjau daugiau realios praktinės patirties. O į socialinę pedagogiką įstojau per klaidą – pildydama dokumentus įrašiau ne tą specialybę. Bendramoksliams iš karto pasakiau, kad neprisirištų prie manęs. Mokslus labai greitai mesiu. Tačiau po pirmojo pusmečio tapo taip įdomu, jog likau. Manau, kad pats likimas viską sudėliojo taip, kad pedagoginis darbas taptų didžiausia mano aistra. Be to, visą savo gyvenimą dirbau tik pagal specialybę.

– Jums tai teikia džiaugsmą?

– Didžiulį. Kai po visų darbų namo grįžti labai pavargęs ir šypsaisi, supranti, jog iš tikrųjų ir nedirbi – tiesiog darai tai, kas labai patinka. Man mano kasdienė veikla – kaip šventė. Nežinau, ką reiškia blogieji pirmadieniai, kai po savaitgalio daugeliui nesinori grįžti į darbą. Kai taip jautiesi, turbūt geriau ir negali būti.