Aukota ir anksčiau

Pokalbis prasidėjo nuo istorijos – prisiminti Klaipėdos labdariai, miesto reikmėms XVIII–XX a. aukoję nemažas sumas pinigų.

Istorikė Zita Genienė pasakojo, kad finansiškai daugiausia prie miesto gerovės prisidėjo J. L. Wieneris (1795–1862), iš viso paaukojęs apie 300 tūkst. talerių (dabar tai būtų 15 mln. eurų).

Buvo ir kitų mecenatų, kurie negailėjo pinigų.

„Visas aukas sudėjus, iš tikro buvo kuriama ta miesto gerovė, miesto legenda. Ir reikia paminėti, jog miestiečiai sugebėjo labdarius pagerbti – jie visada juos atsimindavo, ne tik tam tikromis progomis, bet ir kalbėdami apie kokią nors sukaktį“, – pasakojo istorikė.

J. L. Wieneris – dosniausias klaipėdietis, palikęs savo visą turtą miestui.

Dėl to žadama atstatyti ir mecenato paminklą Klaipėdos Skulptūrų parke.

Visas aukas sudėjus, iš tikro buvo kuriama ta miesto gerovė, miesto legenda.

Pavyzdys kitiems

Aukojama ir šiandien. Žinomas mecenatas klaipėdietis Rimantas Cibauskas renginyje apgailestavo, kad Klaipėdoje skatinimo aukoti trūksta.

„Aš manau, kad labai svarbu savivaldos, miesto požiūris, galbūt ir valstybės požiūris į paramą. Vokietijoje aukojimas anksčiau buvo privalomas dalykas, ir tai buvo tarsi užkrečiama. Manyčiau, kad Klaipėdoje gal irgi šiek tiek trūksta to skatinimo, gerų pavyzdžių parodymo. Yra žmonių, kuriems tokio pavyzdžio ir nereikia, tokie žmonės patys yra pavyzdys kitiems“, – kalbėjo mecenatas.

Brolis pranciškonas Benediktas Jurčys kalbėjo apie švietimo svarbą ir kaip svarbu ugdyti pilietiškumą diegiant savanorystę kaip tam tikrą aukos formą visuomenei.

„Pagrindinis dalykas Kanados mokyklose, visose klasėse, yra savanorystė. Pagrindinis pažymys vaiko atestate galiausiai yra savanoriškos veiklos įvertinimas. Stojant į universitetą, visi žiūri į šitą pažymį. Nes tai yra pilietiškumo ugdymas. Vaikai savanoriauja sporto aikštėse, gatvėje ir bažnyčioje“, – pasakojo brolis Benediktas.

Zita Genienė. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Rūpi bažnyčios atkūrimas

Atstatomos Šv. Jono bažnyčios archeologinių tyrimų vadovė Raimonda Nabažaitė renginyje priminė, kad 2010 m., pristačius pirmąją bažnyčios atstatymo viziją, ji miesto bendruomenei nepatiko, nes žmonės norėjo matyti bažnyčią tokią, kokia ji buvo iki karo.

Atstatomoji bažnyčia anksčiau buvo liuteronų, tačiau miesto savivaldybė ir visuomenė, išreikšdama gerą valią, parodė, jog jiems šių Dievo namų atkūrimas irgi rūpi.

R. Nabažaitė mano, jog aukoti žmonėms ir aukoti atstatomam paveldui – du skirtingi dalykai.

„Turime suprasti svarbų momentą. Kai mes aukojame žmogui ir kai aukojame kultūros paveldui – labai skirtingi dalykai, nes visada aukodami konkrečiam žmogui mes matome trumpalaikį ir greitą pokytį. Kai kviečiame aukoti bažnyčios atstatymui, tai tarsi kažkaip aukotojas įsivelia į ilgalaikį procesą, kuris neaišku kada baigsis. Labai svarbu apie tai kalbėti, nes ta aukojimo tradicija su naujos visuomenės pasikeitimu po Antrojo pasaulinio karo nutrūko“, – dėstė archeologė.

Didina laimės pojūtį

Kodėl žmonės aukoja, renginyje pasakojo psichologas-psichoterapeutas Dalius Kurlinkas.

Pasak specialisto, pagrindinė aukojimo priežastis – laimės hormonas, suteikiantis aukotojui džiaugsmo.

„Psichologiniu požiūriu aukojimas ir jo aspektai yra plačiai ištyrinėti. Labai paprastas dalykas, kas skatina žmogų aukoti ir dėl ko verta tai daryti, – aukojimas suteikia laimės. Tai yra vienas būdų, kaip mes galime didinti savo laimės pojūtį. Laimė yra bendras pasitenkinimas gyvenimu, stiprus malonių emocijų patyrimas ir sąlygiškai nedidelis nemalonių emocijų išgyvenimas – tai yra subjektyvi gerovė“, – pabrėžė psichologas.