Palangoje yra Liudo Vaineikio vardu pavadinta gatvė. Kurorte gyvena ir jo anūkė. Taip pat čia yra likę žmonių, kurie pamena žymųjį daktarą. Neįtikėtino likimo šviesulį, kuris visą savo gyvenimą aukojo tam, kad jo tautiečiai nepamirštų lietuviško žodžio.

Visa šeima tokia

„Ir žmona tokia pati buvo. Kad taip sutaptų, yra retenybė. Jauna turtingų dvarininkų duktė, bet galva pramušta lietuvybe, nors jos motina buvo sulenkėjusi ir lietuviškumo nepripažino. O duktė pabrėžtinai vilkėjo tautinius rūbus, net tuokėsi taip apsirengusi“, – apie savo senelę Stasę Paulauskaitę-Vaineikienę pasakojo jos anūkė 69-erių Liudvika Rūsna Vaineikytė.

S.Vaineikienė buvo rašytoja, prozininkė, visuomenės veikėja, knygnešė, daraktorė. Mokytojavo Palangoje. Ištekėjusi už gydytojo L.Vaineikio, padėjo jam platinti lietuvišką spaudą, organizuoti lietuviškus spektaklius.

„Iš kur tokios nuostatos, taip ir nesužinojau. Juk K.Marksas kvietė visus proletarus vienytis, atimti iš turtingųjų ir išsidalyti jų gėrybes. O mano senelė – atvirkščiai, nors užaugo turtingoje šeimoje, jai galvoje netilpo, kaip gali žmogus jau gimdamas turėti kažkokias privilegijas. Jai ta idėja, kad žmonės turi būti lygūs, buvo įgimta. Ir visas jos gyvenimas buvo tam paskirtas“, – pasakojo L.R.Vaineikytė.

Kai po vieno savo tremčių ir kalėjimų etapo L.Vaineikis persikėlė į Palangą, su savo būsima žmona susipažino labai atsitiktinai. Jis nuvyko gydyti jos mamos. Senajai poniai šovė mintis, kad daktaras labai gera partija dukrai. Ir net nenutuokė, už ko ji išteka.

Kai L.Vaineikį už draudžiamą literatūrą caro valdžia vėl ištrėmė į Jakutiją, jo žmonai tebuvo 18 metų. Ji paskui vyrą iškeliavo savo noru. Du mėnesius keliavo, kol pasiekė tremties vietą.

„Jau vėliau senelė išleido savo atsiminimus, kuriuose puikiai atskleisti lietuviškos knygos kryžiaus keliai“, – teigė L.R.Vaineikytė.

Namas Vytauto gatvėje

Vytauto gatvėje stovėjo didžiulis Vaineikių namas, kuriame ir rinkdavosi visa Lietuvos šviesuomenė, visa inteligentija: V.Biržiška, J.Jablonskis, J.Basanavičius, J.Šliūpas, P.Avižonis, P.Višinskis. Kelias vasaras čia gyveno Vydūnas.

Kiek čia tas kiemas yra matęs garsių žmonių, nesuskaičiuosi.

„Keista girdėti, kai dabar kalbama, kad grafai Tiškevičiai rūpinosi Palanga, lietuvybe. Tai buvo dvarininkai, kurie rūpinosi savo gerove. Jų namuose ta šviesuomenė nesilankydavo, nes jų mintys, idėjos nesutapo, jos buvo kitokios“, – įsitikinusi L.R.Vaineikytė.

A.Smetonai neįtiko

L.Vaineikis buvo socialdemokratinių pažiūrų. Tokia pat ir jo žmona. Anūkė lig šiol neatsistebi, jog pati užaugusi turtingoje šeimoje senelė manė, kad visi žmonės turi būti lygūs.

A.Smetonos valdymo laikmečiu L.Vaineikiui skirta visuomenės veikėjo valstybinė pensija, jis apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinu, tačiau tas pats A.Smetona jį ištrėmė iš Palangos į Alsėdžius ir keletą metų neleido į pajūrį.

„Visi žinome, – tai buvo fašistinis režimas. Nesuprantu to laikotarpio idealizavimo. Vienintelis dalykas buvo geras, kad tuo metu statė daug mokyklų. Valdininkai ir mokytojai gaudavo 500 litų algas. Tuo metu tai buvo dideli pinigai. O kaimuose paprasti žmonės vargo nepakėlė. Karininkija buvo baisiausiai išaukštinta. Kadangi mano senelis buvo teisingas žmogus, jis negalėjo to suprasti. Todėl kritikavo tą fašistinę diktatūrą, nes ji tokia ir buvo“, – ką girdėjusi iš savo tėvo, pasakojo knygnešio anūkė.

Kartą A.Smetona, viešėdamas Palangoje, atsiuntė pas L.Vaineikį kažkokį savo pasiuntinį, kad pakviestų jį pas prezidentą.

„Senelis atsakė: jei A.Smetona nori mane matyti, tai tegul ir ateina, juk žino kur. Jam visi buvo lygūs. Ir šiandien niekam nepatinka kritika“, – tvirtino L.R.Vaineikytė.

Durys, atviros visiems

Biografijoje rašoma, kad A.Smetonos laikais L.Vaineikis buvo persekiojamas už ateistines idėjas.

„Ne, senelis nebuvo ateistas ar laisvamanis. Jis buvo tikintis žmogus, bendraudavo su dvasininkais, bet į bažnyčią nevaikščiojo. Jis nepripažino tarpininkų tarp žmogaus ir Dievo. Jis matė, kad dauguma kunigų – ne už lietuvybę ir vargstančiuosius“, – teigė L.R.Vaineikytė.

Pasakojama, kad kai S.Vaineikienė Palangoje organizavo lietuvišką mokyklą, vietos kunigas labai priešinosi. Vaineikiai esą buvę visai kitokių pažiūrų.

„Manau, jie savo doru gyvenimu pas Dievą kelią rado. Kai nugriovė medinę špitolę ir pastatė ubagyną, žmonės kalbėjo, jog kada Velykos ir Kalėdos, išgirsdavo ne iš varpų gaudesio, o sulaukę pilno vežimo S.Vaineikienės gėrybių, skirtų vargšams“, – pasakojo L.R.Vaineikytė.

O Vaineikių namuose per šventes krakmolytomis staltiesėmis nuklodavo stalus, privirdavo, prikepdavo ir durys būdavo atviros visiems – tokie namai ten buvo.

Kur dingo knygos?

Jei per Pirmąjį pasaulinį karą Vaineikių namai liko nesuniokoti, po pastarojo karo nieko nebeliko.

„Tie žmonės, kurie buvo užėję į mūsų tuščius namus, prisiminė, kad juos stebino daugybė knygų. Aišku, medicinines jis jau prieš tai buvo padovanojęs Medicinos akademijai, o kur visos kitos?“ – klausė knygnešio palikuonė.

Jų buvo didelė gausybė. Nieko nebeliko, nei stalo indų, nei paveikslų, liko tik vienintelė relikvija iš tų namų – maža vazelė.

1969 metais, kai minėjo spektaklio „Amerika pirtyje“ jubiliejų, su didžiausia pompastika ant Vaineikių namo prikalė memorialinę lentą, o po ketverių tą namą nugriovė.

Prisiminė A.Žmuidzinavičius

„Kai augau, žinojau, kad senelis buvo knygnešys, tėvelis pasakodavo. Bet kai mokiausi mokykloje, mažai tada tai rūpėjo“, – prisiminė L.R.Vaineikytė.

Pirmą kartą širdis suvirpėjo, kai ji įstojo studijuoti į Kauno politechnikos institutą. Ten būsimiems architektams A.Žmuidzinavičius dėstė piešimą. Ant piešinių kamputyje reikėdavo prašyti savo pavardę. Dėstytojas eidamas pro šalį taisydavo, koreguodavo, pastabas pasakydavo.

„Kai pamatė mano pavardę, sako: Vaineikytė, čia to garsiojo L.Vaineikio anūkė. Mūsų namuose niekas nekalbėjo, kad Vaineikis yra garsus. Jis buvo mūsų tėvelio tėtis, senelis, kurio mes neturėjome laimės pažinti, nes gimėme vėliau, jau po jo mirties“, – tvirtino L.R.Vaineikytė.

Ji tikino, jog jai labai džiugu, kad žmonės neužmiršta knygnešių, taip pat ir jos senelio, nuopelnų.

„Jei tos knygnešystės nebūtų buvę, ar turėtume šiandien lietuvišką žodį? Juk generalgubernatorius M.Muravjovas sakė, kad rusiška raidė padarys tai, ko nepadarė rusiškas kardas. Lietuviška raidė buvo labai svarbi, o ką gali žinoti, kaip būtų buvę. Tas knygnešių judėjimas buvo unikalus“, – tvirtino L.R.Vaineikytė.

Pelenai saugomi muziejuje

L.Vaineikis buvo gydomas Kauno karo ligoninėje, ten jis ir mirė.

Po jo mirties generolo V.Nagevičiaus dėka (jis buvo artimas šeimos bičiulis) L.Vaineikio urna su pelenais buvo įmūryta Karo muziejaus sienelėje.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, kažkas iš buvusių kolegų medikų, bijodamas, kad nesuniokotų urnos, ją išėmė ir paslėpė.

Šiandien urna saugoma Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Anatomijos muziejuje.

„Kol buvo gyvas mano tėtis ir jo sesės, aš senelio palaidojimu kažkaip nesirūpinau. Tačiau dabar neapleidžia mintis nuvažiuoti ir prašyti, kad galėčiau palaidoti. Bet kur? Mano tėtis palaidotas Palangoje. Senelė – Vilniuje, Rasų kapinėse. Kur laidoti urną? Klausimas atviras. O man kažkaip neramu dėl to“, – svarstė L.R.Vaineikytė.