Iki Velykų Kretingos bažnyčioje viliamasi pabaigti daugiau nei metus trunkančią Šventosios šeimynos altoriaus restauraciją. Stipriai sunykusią relikviją atnaujinti pavyko remiantis archyvinėmis fotografijomis.

Vienas iš septynių

Dešinėje Kretingos bažnyčios navoje, prie įėjimo į vienuolyno galeriją bei raštinę, yra Šventosios šeimynos altorius. Spėjama, kad jis buvo pastatytas XVIII a. antrojoje pusėje, o 1908–1911 m. perdarytas. Altorių sudaro dvi dalys, viršutinėje – įmontuotas šv. Kazimiero paveikslas, apatinėje – medinės Šventosios šeimynos skulptūros. Tai – vienas iš septynių bažnyčioje esančių altorių.

Jau dešimtmetį Kretingos bažnyčios vertybes atkuriantis vilnietis restauratorius Stanislovas Stanionis sakė, jog altorius itin stipriai paveiktas temperatūros svyravimų bei drėgmės.

„Altorius buvo labai sunykęs, sudūlėjęs, ypač drožinėtos dalys. Jis restauruojamas jau daugiau nei metus. Labai norėtume, kad darbai būtų baigti prieš Velykas“, – vylėsi buvęs bažnyčios klebonas, naujasis vyskupas Linas Vodopjanovas.

Pagal senas nuotraukas

Restauratorius pasakojo, kad reikėjo demontuoti altoriaus paveikstą, restauruoti metalinę jo dalį – sidabruoti, auksuoti. Paveikslo rėmas esą buvo labai sugraužtas kirvarpų. Jo drožiniai labai sunykę, todėl meistrai juos surinko, sutvirtino, suklijavo.

„Bažnyčios archyvuose yra išlikusi prieškario nuotrauka, kada altorius turėjo šonuose esančius drožinius, įspūdingo dydžio sparnus“, – pasakojo restauratorius S.Stanionis.

Restauratoriai atkūrė tuos sparnus, jie bus pritvirtinti abipus didžiųjų kolonų. Sparnai auksuoti ir padailinti baltojo aukso plokštelėmis. Šitų sparnų drožybą finansavo buvęs bažnyčios klebonas L.Vodopjanovas, o restauratorius savo lėšomis padengė tauriuoju metalu.

„Tai – auka bažnyčiai artimo žmogaus atminimui. Sparnus išdrožti buvo gana nelengva, nes jie labai dideli – kelių metrų ilgio ir apie pusės metro pločio“, – teigė S.Stanionis.

Nežinomi meistrai

Pasak restauratorių, altoriaus autorystę nustatyti nelengva. Esą Lietuvoje yra daug religinių paveikslų, kuriuos nežinia kas nutapė. Teigiama, jog tapytojas, kuris piešdavo šventuosius paveikslus, jautė, kad Dievas žino, kas tai padarė, o paprastiems žmonėms – to žinoti nereikia. Ir dažnai, pabaigę kūrinį, ant jo nepasirašydavo.

Ar Kretingos bažnyčios Šventosios šeimynos altoriaus pagrindinį paveikslą nutapė vietos meistrai, restauratoriai pasakyti negalėjo, esą anais laikais buvo daug gastroliuojančių menininkų cechų. Jie keliaudavo ir kurdavo, kur juos pakviesdavo.

„Altoriaus restauracija – tai ne tik dekoracijų elementų atnaujinimas. Vis dėlto jaučiamas šios vietos šventumas, juk altorius – Dievo rūstybės permaldavimo, aukojimo vieta. Toks suvokimas ateina ilgainiui“, – įžvalgomis dalijosi S.Stanionis.