Prie kapo – gyvų gėlių
Netoli Palangos gyvenanti šeima jau kelias dienas pro langą stebi kieme nakvoti pasiliekančias stirnas.
Laibakojės įsirengė guolius, vejamos niekur nesitraukė ir tiek dieną, tiek naktį buvo sodybos teritorijoje.
Žmonės supranta, kad gyvūnai ieško maisto ir saugios vietos, tad gyventojai susitaikė su laukinių žvėrių kaimynyste.
O štai kita istorija, nutikusi vienose uostamiesčio kapinėse, nuskambėjo itin plačiai.
Tik ką palaidoję artimąjį, atvykę sutvarkyti naujos kapavietės klaipėdiečiai liko šokiruoti – stirnos nuėdė visas gyvas gėles, kurių žiedais buvo puošti vainikai ir krepšeliai – jos nužiaumojo viską, kas tik buvo trašku ir gyva.
Pikčiausia žmonėms dėl to, kad stirnos čia pat kramsnojo žalėsius ir čia pat tuštinosi.
Šeimai teko gerokai padirbėti, kol sutvarkė kapavietę, tad jiems gerų emocijų laukinių žvėrių vizitas kapinėse nepaliko.
Mato ir zuikių, ir lapių
Klaipėdos savivaldybės Miesto tvarkymo skyriaus patarėja Daiva Breivė tikino, kad stirnos į kapinių teritoriją galėjo užklysti dėl labai paprastos priežasties.
„Žmonės, išeidami iš kapinių, neuždaro vartelių. Kita vertus, sniego danga tokia stora, kad joms yra lengviau peršokti tvorą pačioms. Zuikius, lapes dažnai matome. O ir stirnos iš laukų atpėdina. Gyvūnams yra badas. Visas jų maistas yra giliai po sniegu“, – kalbėjo D. Breivė.
Gyvūnams yra badas.
D. Breivė pripažino, kad žiemą niekur kitur gyvos gėlės nuo kapų nedingsta.
„Visai tikėtina, kad ateina stirnos. Gėlių žiedlapių jos paskanauja. Jei vasarą esame matę stirnų, tai ką kalbėti apie žiemą? Gyvūnas pasinaudoja proga, ką randa, tą valgo“, – pasakojo D. Breivė.
Patarėja tikino, kad prie kapinių esančiose laukymėse sniego jau iki juosmens.
„O ir pačiose kapinėse labai pripustyta. Nuolat valome takus. Bet kartais per vieną dieną vėl užverčia. Dėl sniego šiemet visi turi problemų. Joniškės kapinėse jau kartą vežėme sniegą. Nebuvo kur dėti“, – pastebėjo D. Breivė.
Kapines prižiūrintys specialistai patarė patiems prieš laidojimą nuo kapavietės neskubėti nukasti sniego.
„Meškos paslauga tik bus. Duobkasiai prašo, kad tik žmonės nenukasinėtų sniego, jis saugo nuo įšalo. Jei paprastai dar randa apie 30 cm įšalą, tai, nukasus sniegą, per naktį žemė įšąla iki 60 cm. Žmonės galvoja, kad gerą darbą padarys, o išeina priešingai“, – patikino D. Breivė.
Tujos liko plikos
O štai kitur stirnos nuėdė visą tujų gyvatvorę.
„Jei stirnos nuėdė tujas, vadinasi, jau visiškas badas. Ne mano tujos, bet kaimyno. Visą žaliąją dalį jos nuėdė, tiek, kiek pasiekė. Pradėjo maždaug prieš mėnesį. Nieko nebeliko. Dabar pas mus atėjo“, – pasakojo Lietuvos paukščių žiedavimo centro vadovas Ričardas Patapavičius.
Vyras pasakojo, kad šiuo metu tujos siekė apie tris metrus.
„Sodintos jos prieš septynerius metus. Per tą laiką stirnos nerodė jokio susidomėjimo tujomis. Nors dažnai užklysta. Nereikia pykti. Gyvūnams reikia išgyventi ir jie ieško maisto. Stirnos geba jo susirasti, tik joms didžiausia bėda yra pluta, kuri susidaro ant sniego. Pavasariop yra tekę matyti stirnas be plaukų ant kojų. Būna oda nubrozdinta iki kraujo“, – patikino R. Patapavičius.
Jis aiškino, kad stirnų maistas žiemą – medžių žievė ir pirmamečiai ūgliai.
„Kai kas piktinasi, kad dėl kertamų miškų esą stirnos išeina į laukus. Tai nėra tiesa. Stirnos nėra miškų gyventojos. Jos yra mažų miškelių ir krūmynų gyventojos. Ten, kur yra dideli miškų masyvai, laikosi briedžiai ir elniai“, – paaiškino specialistas.
Žiemą dažniausiai stirnos ėda želmenis, tačiau stora sniego danga atėmė iš jų šį maisto šaltinį.
Nematė atšiaurių žiemų
R. Patapavičius pripažino, kad socialiniame tinkle matė pranešimą apie incidentą kapinėse, kai stirnos nuėdė visas gėles kapavietėje.
„Tas pats vyksta ne tik Lėbartuose, bet ir Kaune, Petrašiūnų kapinėse. Galų gale gėlė šaltyje neišbus ilgai. Nereikia pykti ant gyvūno. Belieka tik aptverti ir laikyti vartelius uždarytus, – pastebėjo R. Patapavičius. – Žmonės žiemą net sutaria nenešti gyvų gėlių, nes stirnos nuės. Visi sugyvena, ir tai priima kaip duotybę.“
Mokslininkas patikino, kad dėl itin šiltų žiemų šiuo metu susiformavo visa karta gyvūnų, kurie nematė atšiaurių žiemų. O tai keitė jų išlikimo įgūdžius.
„Jei jau paukščiai neskubėdavo skristi į šiltesnius laikus, tai daug ką sako. Jaunikliai priprato, kad kažkas ateis ir pamaitins juos. Taip jie tampa išlaikytiniais. Labai daug žiemojančių gulbių. O taip nutinka dėl to, kad žmonės jas maitina. Gulbės ir žąsys šeimomis laikosi iki pavasario. Tik tada suaugę paukščiai atstumia jauniklius. Tokie jaunikliai pripranta būti maitinami. Kalbant žargono kalba, išauga „batoninės“ gulbės“, – pasakojo R. Patapavičius.
Kiškiai orų nenuspėja
R. Patapavičius paaiškino – bet koks laukinis gyvūnas visuomet pats susiras sau maisto.
„Laukinių paukščių maitinimas labiau kenkia nei padeda. Žmogaus pagalbos gyvūnams gali prireikti tik tada, kai jie jau nebeturi savo kūno atsargų, o pavasario atėjimas užsitęsia. Tačiau ir toks kritinis laikotarpis yra naudingas. Gamtoje turi išlikti stipriausieji, kad išliktų rūšis. Natūrali atranka yra privaloma“, – priminė R. Patapavičius.
Jis priminė, kad kiškiai riebiausi būna rudens pabaigoje.
„Todėl pranašystės, esą labai riebūs kiškiai prognozuoja itin šaltą žiemą, nieko nereiškia. Visi gyvūnai kaupia riebalus. Vasario pabaiga gali būti sudėtinga, ypač jei nepalankios sąlygos tęsis“, – pastebėjo gamtininkas.
Riešutai – ne tik voverėms
Šią žiemą itin madinga nešti maistą į mišką žvėreliams.
„Mano artimieji net šieno nupirko ir pamiškėje paliko, vaizdo kamerą pastatė. Klausiau, ar ėdė stirnos šieną? Atsakė, kad stirnos tik praėjo pro šalį ir neprisilietė. Nieko nesakiau, suaugęs žmogus turi pats viską suprasti ir sužinoti“, – juokėsi gamtininkas.
O štai viena istorija pribloškė ir patį R. Patapavičių.
„Žmonės vis įtardavo, kad voveraitė triauškia riešutus jų sklype. Išgliaudytų kevalų rasdavo, bet pėdų nesimatydavo, viskas ištrypta būdavo. Papylė žmonės riešutų ir pastatė vaizdo kamerą. Visi buvo priblokšti – kamera užfiksavo, kaip lapė gražiai perkanda riešutą, o kevalą išspjauna. Lapė – mėsėdis gyvūnas, todėl nustebino“, – teigė R. Patapavičius.
Gamtininką nustebino socialiniuose tinkluose plintantys vaizdo įrašai, kuriuose piliečiai vaikšto po mišką ir kasa stirnoms guolius.
„Jei stirna gulasi ant sniego, jai kažkas negerai. Tai baigiasi plaučių uždegimu ir nugaišimu. Stirna pati susiras, kur jai atsigulti. Stirnos ieško eglynų, kur mažai sniego, lengvai nusikapsto ir ten guli. Iš kur žmogus gali žinoti, kur tai stirnai geriau bus? Jei žmogus turi jėgų, bent jas naudingiems darbams panaudotų“, – pastebėjo R. Patapavičius.
(be temos)
(be temos)
(be temos)