Popierizmas varo į neviltį

Siekis, kad Lietuvoje neliktų globos įstaigų, o likimo nuskriausti vaikai gyventų normaliose šeimose, gali virsti šnipštu vien dėl valdininkiško požiūrio į problemą.

Uostamiestyje žinoma psichologė Vilma Mažeikienė asmeniškai įsitikino, kiek daug kantrybės, laiko ir pastangų reikalauja paprastas noras pasikviesti į savo namus globos namų auklėtinį.

Kai mergaitė buvo dvylikos, mirė jos mama. Tėvas negalėjo pasirūpinti vaiku, nes vartoja alkoholį, todėl ji atsidūrė globos namuose.

Prieš dvejus metus tarp uostamiestyje dirbančios psichologės ir paauglės užsimezgė ryšys.

Paauglė ir anksčiau lankydavosi V.Mažeikienės ir jos vyro namuose, tačiau niekada nelikdavo nakčiai.

Prieš šventes klaipėdiečiai nutarė padaryti staigmeną ir kartu praleisti didžiąsias metų šventes.

Tačiau labai sudėtinga biurokratinė procedūra užsitęsė – prieš pat Kūčias klaipėdiečiai taip ir negavo oficialaus dokumento, patvirtinančio, kad gali parsivesti į namus mergaitę. Todėl surizikavo.

Jei ne didelis šių žmonių noras, šešiolikmetė Kalėdas būtų prisiminusi kaip vienas liūdniausių gyvenime.

"Negavau reikalingos pažymos, todėl geruoju susitariau su vaikų globos namų direktore ir prisiėmiau atsakomybę. Rizikavo ir direktorė. Procesas labai ištemptas. Vien tam, kad pasiimtum pasisvečiuoti vaiką per šventes ar poilsio dienomis, reikia įveikti daugybę varginančių procedūrų ir popierizmo. Tokiais momentais susimąstai, ar tau išvis to reikia? Nekantrus žmogus į visą šį reikalą tiesiog numotų ranka", – neabejoja pašnekovė.

Reikėjo gauti vyro sutikimą

V.Mažeikienės atvejis apnuogino sistemos trūkumus – stinga ir informacijos, ir žmoniškumo.

Iš pradžių klaipėdietė naiviai tikėjosi, kad pakaks parašyti prašymą vaikų globos namų direktorei.

Mat su paaugle bendrauja ir kartu leidžia laiką jau dvejus metus.

Pati V.Mažeikienė dirba mokykloje, todėl, akivaizdu, yra psichiškai ir fiziškai sveika.

Tačiau tvarka – visiems vienoda. Pirmiausia moteris buvo nusiųsta į Klaipėdos savivaldybę, kur esą privalu užpildyti prašymą dėl ilgų mergaitės vizitų savo namuose.

Prie užrakintų valdininkės kabineto durų išstovėjo apie 20 min. Tik tada sužinojo, kad ji išvažiavusi ir priimti artimiausiu metu negalės.

"Ant durų – nei darbo laiko, nei informacijos apie atostogas ar pavaduojantį kolegą. Jau buvome beišeiną, kai pro šalį ėjusi darbuotoją pastebėjo mus laukiančius ir užkalbino. Pasisakėme, kokiu klausimu, tai nuvedė pas kitą specialistę. Ten užpildėme prašymą. Po dviejų savaičių man paskambino socialinė darbuotoja iš Vaiko teisių apsaugos skyriaus ir informavo, kad gavo pareiškimą. Dar pasakė, kad turiu atlikti medicininę patikrą ir gauti savo vyro sutikimą", – prisiminė pašnekovė.

Nusiuntė ir pas terapeutą

Moteris taip ir liko nesupratusi, kam reikėjo eiti į savivaldybę, jei galėjo iškart nunešti prašymą į kitu adresu įsikūrusį Vaiko teisių apsaugos skyrių.

Mažo to, specialistės pateikė netikslią informaciją apie medicininę pažymą.

"Buvau suklaidinta, kad turiu apsilankyti pas terapeutą. Užsiregistravau, sąžiningai mėnesį išlaukiau vizito, taloną gavau tik prieš pat Kūčias. O gydytojas man atėjus pasakė, kad tokių pažymų neišduoda. Paaiškėjo, kad jos išduodamos visai kitur. Toks, atrodytų, paprastas nesusikalbėjimas pridarė daug nemalonumų. Vaiko teisių apsaugos specialistai juk turėtų žinoti, kur tą pažymą galima gauti. Būčiau sutaupiusi laiko", – apmaudavo V.Mažeikienė.

Liepė išsitirti psichiką

Pasirodo, dėl leidimo laikinai svečiuotis savo namuose vaiko teisių apsaugos specialistams būtina pateikti medicininį pažymėjimą, kuris įrodytų, kad nesergi jokiomis ligomis ir esi psichiškai sveikas.

Prašoma net persišviesti plaučius.

Šie dokumentai išduodami Klaipėdos psichikos sveikatos ir Klaipėdos sveikatos priežiūros centruose (buvusi 3-ioji poliklinika).

Tai per vėlai sužinojusi V.Mažeikienė nespėjo atlikti visų reikalingų procedūrų.

"Gruodžio 21-ąją į polikliniką dėl pažymos nuėjusi sužinojau, kad dar turiu nuvykti į Psichikos sveikatos centrą. Tuo metu negalėjau mesti visų darbų ir iškart ten bėgti. Nusprendėme su vyru nuvažiuoti į globos namus ir nupasakoti situaciją direktorei. Juk pažadėjome vaikui, kad kartu būsime per šventes, mergaitė laukė, ruošėsi. Kaip jai reikėtų pasakyti, kad dėl popierizmo teks sėdėti per Kalėdas savo kambaryje? Aš to neišdrįsčiau", – tvirtino moteris.

Laimė, direktorė buvo geranoriška ir sutiko išleisti globotinę.

"Visi laikosi įsikibę įstatymų, bet juk yra ir žmogiškumo faktorius", – vylėsi V.Mažeikienė.

Dar ne pabaiga

Tiesa, gavę medicininę pažymą vaiko teisių apsaugos specialistai pradeda kitą iki mėnesio nuo prašymo gavimo dienos trunkantį procesą – atliekamas tinkamumo priimti vaiką laikinai svečiuotis patikrinimas.

Paprasčiau tariant, socialinės darbuotojos aiškinasi, ar vaikas tikrai gali pasilikti svetimuose namuose.

"Ateina į namus, tikrina, ar vaikui juose bus gerai. Paskui būtų rengiamas posėdis, kviestųsi ir mus, kad nuspręstų, leisti mergaitei lankytis mūsų namuose per šventes ir savaitgaliais, ar ne. Tokia ilga litanija", – stebėjosi V.Mažeikienė.

Taigi, praėjusių metų spalio 16-ąją pateiktas prašymas oficialiai įsigalios tik tada, kai moteris pasitikrins psichiką ir gaus medicininį pažymėjimą.

Švęsti vieni liko du vaikai

Visi šie formalumai švenčių klaipėdiečiams nesugadino, jie drauge praleido Kūčias, Kalėdas ir tą šiltą vakarą atsimins dar ilgai.

Dėl biurokratinių dalykų tikrai neatimčiau iš vaiko švenčių, jau geriau susimokėčiau baudą ar net pasėdėčiau areštinėje.

"Norėjosi suteikti vaikui normalias Kalėdas. Dėl biurokratinių dalykų tikrai neatimčiau iš vaiko švenčių, jau geriau susimokėčiau baudą ar net pasėdėčiau areštinėje", – šyptelėjo moteris.

Prieš pat šventes vaikų globos namai ištuštėjo, įstaigoje liko tik du auklėtiniai.

"Ji galėjo būti ta trečioji", – atkreipė dėmesį V.Mažeikienė.

Suaugusį sūnų turinčiai ir psichologe dirbančiai moteriai paauglių jausmai – ne svetimi.

Jos žodžiais, norint pelnyti vaiko pasitikėjimą svarbiausia – nuoširdumas. Santykiuose nėra vietos melui ir apsimetinėjimui, kuriuos vaikai ypač gerai jaučia.

"Mergaitė turi tėtį, močiutę, daug tetų, jai galbūt net nereikia nuolatinės globos. Aš nepretenduoju tapti šeimos nare, veikiau – geru draugu, kuriam galėtų bet kada paskambinti. Nereikia puoselėti iliuzijų, kad pakeisime tėvus. Svarbu, kad žinotų, kur kreiptis, jei turės sunkumų", – teigė psichologė.