Kvapą gniaužiantys nuotykiai, iškylos ir šventės. Džiaugsmo šūksniais lydimi susitikimai ir ašaromis laistomi išsiskyrimai. Pirmoji meilė, tvirta draugystė, kurios nepajėgūs įveikti nei dideli atstumai, nei laikas. Legendinės pajūrio poilsiavietės „Žilvitis“ vadovas Bronius Kalvaitis pripažino, jog išvengti tokių potyrių ir emocijų pavyksta retam „žilvitiečiui“. Penktą dešimtmetį gyvuojanti vaikų stovykla tapo savotišku fenomenu, reiškiniu. Be abejonės, tai ir nemenkas jos direktoriaus, čia dirbusių bei dirbančių vadovų nuopelnas. „Suprantu, kad kada nors reikės pasitraukti. Ir tikiu, kad atsiras žmonių, kurie pratęs mano darbus, bus principingi. Bet kol kas dar yra ir jėgų, ir energijos. Subyrėti nėra kaip, juk dirbu su vaikais, turiu būti jaunas“, – šypsojosi B.Kalvaitis.

Vizitinė kortelė

Gimė 1941 m. gegužės 1 dieną Klaipėdos rajone, Žadeikių kaime.

1951-aisiais kartu su tėvais ištremtas į Krasnojarsko krašto Ačinsko rajoną.

Baigė Ačinsko darbo jaunimo mokyklą, 1960 m. įstojo į Tomsko universiteto Istorijos fakultetą. Po dvejų metų persivedė į Vilniaus universitetą, įgijo istorijos mokytojo specialybę.

Gavo paskyrimą į Alytų, ilgainiui persikėlė į Gargždus, dirbo vidurinėje mokykloje.

„Žilvičio“ stovyklai vadovauja nuo 1981 m.

Turi sūnų Girių ir dukrą Gitaną, penkis anūkus. Tapęs našliu, vedė antrąkart.

Sugudravo ir „prastūmė“

– Kaip tapote „Žilvičio“ vadovu?

– Kai dirbau Gargždų vidurinėje mokykloje, buvau didelis turizmo entuziastas, ir tai neliko nepastebėta. Kaip tik tuo metu „Žilvičiui“ reikėjo viršininko, bet didžiausias stabdys buvo tai, kad buvau tremtinių vaikas. Rajono valdžia ir visi kiti suko galvą, kaip čia tą Kalvaitį „prastumti“. Tuometis centro komiteto narys Jonas Gabalis parašė man labai gerą charakteristiką. Tačiau kai reikėjo tvirtinti mano kandidatūrą, pasigirdo klausimas – kodėl jūs ne partijos narys? Galvoju, dabar jau „šakės“, nukirs galvą. O J.Gabalis ir sako – jis kandidatas į partijos narius. Nieko daugiau ir nereikėjo. O nei aš kandidatas buvau, nei į tą partiją vėliau įstojau.

– Stovyklai vadovaujate per 30 metų. Stebėtinas pastovumas.

– Tai labiau užsispyrimas. Nenoriu, kad „Žilvitį“ „prichvatizuotų“ kaip kitas poilsiavietes. Kasmet virš „Žilvičio“ vis susitvenkia debesys. Čia daug kam skanus kąsnis. Kur jūs dar gausite pajūryje 8 ha žemės?

Dabar štai vienas aršus verslininkas užsimojo Karklėje, kur yra mūsų stadionas, statyti prieplauką. Lyg ir geras sumanymas, bet tų žvejų čia ne taip daug belikę, o ES pinigai vilioja. Regis, tam skirta 20 mln. litų. Bet ne tik dėl vaikų stovyklos ta prieplauka neįsivaizduojama, čia ir senosios kapinaitės, o vasarą – antroji Palanga, suvažiuoja žmonės iš viso rajono. Jei čia pradės statyti prieplauką, visas paplūdimys baigsis.

Kartais paskambina ir klausia – ar jūs dar dirbate? Pasirodo, tiek yra norinčių, laukiančių, kad iš čia pasitraukčiau. Aš kaip koks „šlagbaumas“ jų idėjoms įgyvendinti.

Esu nieko prieš, kad čia būtų gražu. Juk iš tiesų pajūryje reikėtų turėti gerą, šiuolaikišką vaikų stovyklą. O kur tam geresnę teritoriją surasi, jei ne „Žilvityje“? Todėl viena didžiausių mano svajonių – kada nors atvažiuoti ir pasižiūrėti, kaip atrodo tas naujasis „Žilvitis“.

Metalinių lovų neliko

– „Žilvitis“ nuo seno garsėja ypatinga aura ir puikiais vadovais. O ir tarp atostogautojų būta nemažai dabartinių žvaigždžių?

– Su vadovais mums visą laiką labai sekėsi. Kad ir nepakartojamas Leonidas Donskis, nuostabiai gabus, muzikalus žmogus. O kiek dar kitų vadinamųjų žvaigždžių būta. Iš aktorių – Dainius Kazlauskas, kuris pats stovykloje išbuvo nuo 7 iki 17 metų, vėliau tapo vadovu. Kitas, taip pat išaugęs stovykloje, – Giedrius Savickas, po to irgi dirbęs vadovu.

O pas mus stovyklaudavusių dabartinių estrados solisčių visų ir neprisimenu, bet kai vyksta sąskrydžiai, jos suvažiuoja ir su nostalgija prisimena, kad būtent čia pradėjo savo dainininkės gyvenimą. Taigi ir Vaida Genytė – mūsų auklėtinė, daug metų vasarodavo „Žilvityje“.

– Jūsų akyse, galima sakyti, užaugo ištisos kartos?

– Daugelis ir dabar skambinančiųjų prisipažįsta, kad ir patys čia stovyklaudavo, o dabar jau anūkus išleidžia. Kai klausia, ar kas nors pasikeitė, atsakau, kad nebėra metalinių lovų. Sako, kaip gaila, mes taip ant jų šokinėdavome.

– Ar per tuos metus, jūsų pastebėjimu, daug kas pasikeitė?

– Pasikeisti pačiai stovyklai nėra materialinių galimybių. Iš esmės kiekvieną vasarą pasirūpiname kažkuo nauju. Kasmet įvairiems remontams išleidžiame iki 100 tūkst. litų, ir visa tai iš mūsų vaikų pinigų už kelialapius.

Norėtųsi, kad tų patogumų būtų daugiau, kad tualetai, dušai būtų vietoje. Bet iš tiesų vaikams tai yra niekis. Kai kurie tėvai net pasidžiaugia, kad jų atžalos gali pagyventi tokiomis sąlygomis, kad yra nelepinami.

Kalbant apie stovyklautojus – vaikai yra vaikai. Kartais pasižiūriu gatvėje, kokie jie įžūlūs, galvoju, ims tokie ir atvažiuos pas mane, tada jau lauk bėdos. Žinoma, pasitaiko visko, bet niekada nėra buvę kokio didelio konflikto. Jie čia yra užimti, bendrauja vieni su kitais, stovykloje vaikai net kompiuterius pamiršta.

Kankino tris paras

– Tai gal tėvai tapo kur kas reiklesni?

– Jie turi teisę būti reiklesni, nes sovietmečiu tie kelialapiai būdavo beveik veltui, o dabar reikia mokėti pinigus, ir nemažus. Tačiau kitaip mes neišsilaikytume.

– Nejaugi stovyklautojai jums neiškrečia kokių nors pokštų?

– Vaikai vis kažko prisigalvoja, fantazijos jiems netrūksta. Bet juk ne piktybiškai. Beje, stovykloje budi sargai. Ir labai gerai budi. Išduosiu paslaptį – pas mane dirba legendinis kelių inspektorius Jonas Dičius. O tai yra principingas žmogus, jo neapgausi. Jei pamatė, kad naktį durys kažkur prasivėrė – jis jau už krūmų: „Labas, kur eini?“

Iki šiol pamenu vieną nuotykį. Dar tarybiniais laikais iš stovyklos pabėgo vaikas. Važiuojame naktį pas tėvus į Kretingalę – nėra, per visą giminę – nėra. O jis, pasirodo, parėjo, užlipo ant šieno daržinėje ir ten įsitaisė. Dieną pamatęs, kad tėvai išėjo į darbą, nulipa, pavalgo, išbėga su draugais pažaisti, o naktį – vėl ant šieno. Ir taip tris paras. Jis mūsų vos iš proto neišvarė!

Neneigsiu, turėjome problemų, kai prie vartų buvo įsitaisęs kioskas, kuriame buvo leista pardavinėti alkoholį. Dabar jau tokios problemos nėra. Bet, žinoma, visų nesuseksi. Jaunuoliai įpratę gerti alų ir atvažiavę į stovyklą ieško visų kelių, kad tik būtų galimybė išgerti.

Turėjau kartą tokį įvykį. Vaikinas prigėrė alaus, skambinu jo tėvui, sakau, viskas, šalinu iš stovyklos. O šis man – kas čia tokio? Mudu su juo sode visada kartu išgeriame, kodėl jūs jam neleidžiate?

Taip, tarybiniais laikais buvo daugiau drausmės, dabar vaikai turi visas teises ir galiausiai nebesupranta, kur yra ribos. Žinoma, buvo ir nereikalingų suvaržymų. Kiek pylos gavau, kai pirmasis panaikinau dienos miegą. Laikausi principo, kad tie, kurie nori, tegu miega, o jei nenori, kodėl reikia versti. Kas, kad jis guli, pro langą žiūri ar pagalvėmis mėtosi.

Svajos gena į tolimus kraštus

– Turbūt daugeliui iš šalies atrodo, kad tai, kuo jūs užsiimate, ne darbas, o ištisos atostogos.

– Tiems, kurie čia dirba, atostogų nėra. Atsakomybė milžiniška – atsakai už kiekvieną vaiką, o vienoje pamainoje jų poilsiauja apie 400.

– Jūsų atžalos turbūt taip pat šioje stovykloje užaugo?

– Panašiai, kaip ir vadovų. Dabar abu vaikai Vilniuje. Sūnus nuo mažens – futbolininkas, žaidė už „Žalgirį“, po to – Lietuvos rinktinėje. Dukra baigė istorijos studijas Vilniaus universitete, bet mokytoja netapo. Vyras verslininkas, tad ji jam padeda.

– Vaikai su šeimomis gyvena toli nuo jūsų. Ar neilgu?

– Žinoma, vienam būtų labai sunku. Ypač ilgu rudens vakarais. Tos pačios sienos, tos pačios televizijos laidos, tas pats laikraštis. Dabar gyvenu su antrąja žmona – ji buvusi bendradarbė mokykloje Gargžduose. Vedžiau tapęs našliu.

– Ko gero, atostogomis mėgaujatės vos pasibaigus stovyklos vasaros sezonui?

– Atostogas imu, žinoma, ne sezono metu. Labai mėgstu grybauti, todėl jau rudenį grybų laukiu kaip svajonės. Atostogų metu stengiuosi kur nors iškeliauti. Visada buvau didelis keliautojas, juo ir išlikau. Kaip tik neseniai grįžau iš Londono, labai patiko. O šiaip pastaruoju metu dažniausiai – Egiptas, Turkija. Sovietmečiu visą Tarybų Sąjungą pėsčiomis su kuprine ant pečių buvau išmaišęs.

– Kokias šalis dar trokštate aplankyti?

– Labai norėčiau pabuvoti Kinijoje, išvysti Didžiąją kinų sieną. Aišku, troškimų yra daug – būtų gerai ir Japoniją pamatyti, ir Vidurio Afriką. Bet šiuos troškimus riboja ir finansai, ir laikas.