Pereiti į pagrindinį turinį

Burlaivį "Meridianas" prikėlęs verslininkas A.Kuzmarskis: mano politika – darbas

2014-01-05 12:00
Verslininkas A.Kuzmarskis savo karjerą pradėjo dirbdamas tekintojo-frezuotojo mokiniu
Verslininkas A.Kuzmarskis savo karjerą pradėjo dirbdamas tekintojo-frezuotojo mokiniu / Vytauto Liaudanskio nuotr.

Klaipėdietis Aloyzas Kuzmarskis – stambios uosto kompanijos vadovas, kartu su verslininku Aidu Kaveckiu naujam gyvenimui prikėlė ir miestui grąžino burlaivį "Meridianas". Tai – ne vienintelė A.Kuzmarskio dovana uostamiesčiui. Klaipėdietis teigia, kad stengiasi išlaikyti čia dar prieškaryje gyvavusias gilias filantropijos tradicijas.

Vaikystė pokario Klaipėdoje

– Esate tikras klaipėdietis?

– Nors gimiau Šilutėje, bet kai man buvo pusė metukų, tais neramiais laikais, 1950 m., mano tėvai atsikraustė gyventi į Klaipėdą. Mano tėveliai buvo profesionalūs aukštos klasės siuvėjai, siuvo paltus, išeiginius kostiumus. Manau, jie slaptai svajojo turėti savo ateljė, bet to meto realijos neleido toms svajonėms išsipildyti.

– Kokie jūsų pirmieji atsiminimai iš uostamiesčio?

– Tada man buvo treji. Nors atsiminimai gana blankūs, bet pamenu, kaip mirus J.Stalinui, žmonės ėjo gatvėmis ir verkė. Dar atmintyje išliko daug griuvėsių mieste, tėveliai, kaip ir visi klaipėdiečiai, eidavo į talkas. Ten, kur dabar yra Danės skveras ir kompanijos "Bega" prižiūrimas fontanas, dabartinio Muzikinio teatro vietoje bei Atgimimo aikštėje buvo daugybė griuvenų.

– Kur gyveno jūsų šeima?

– Gyvenome ten, kur šiuo metu – Meridiano skveriukas, to namo dabar nebėra, iš jo liko tik akmeninių pamatų liekanos. Matydavau Danės upe plaukiančias baržas ir didelius laivus, kurie gabeno anglis į elektrinę, nes miestas buvo šildomas ir elektra gaminama, deginant anglis.

– Ar tėvų šeima nenukentėjo tais neramiais pokario laikais?

– Mums, vaikams, tada daug ko nepasakojo, kai kuriuos dalykus sužinojau jau suaugęs ir tada buvo kitas laikmetis. Pavyzdžiui, mano senelis, nors ir turėjo didelę šeimą, išaugino ir išleido į mokslus dar vieną mergaitę – iš vadinamųjų vilko vaikų. Taip lig šiol vadinami Mažosios Lietuvos pabėgėliai našlaičiai. Šeimoje ji visada buvo mano mamos sesuo, ir aš tiesą išgirdau tik tada, kai man buvo per 40 metų. Žinoma, jei valdžia būtų tai žinojusi, turbūt senelio šeima būtų buvusi ištremta.

Vietoj architektūros – statyti laivų

– Kur mokėtės?

– Baigiau 4-ąją vidurinę mokyklą, dabar Vydūno. Mūsų klasė buvo išskirtinė, ją baigė daug žinomų klaipėdiečių. Aš pats tuo metu ir chore dainavau, ir dūdų orkestre grojau, buvau mokyklos komjaunimo sekretorius. Nuo 12 metų lankiau jachtklubą, buriavau. Jau vyresnis – aktyviai užsiiminėjau sambo imtynėmis.

– Kaip pasirinkote studijas?

– Dar besimokydamas vidurinėje galvojau apie teisės arba architektūros studijas. Bet nelauktai savo tėveliams įstojau į Kauno politechnikos instituto Klaipėdos fakulteto vakarinį skyrių, į laivų mašinų ir mechanizmų specialybę ir tuo pat metu pradėjau dirbti Baltijos laivų statykloje. Toks buvo mano gyvenimo posūkis. Dirbau ir mokiausi.

– Pradėjote nuo paprasto bendrovės darbininko?

– Baltijos laivų statykloje pradėjau dirbti tekintojo-frezuotojo mokiniu, paskui tekintoju-frezuotoju, terminiu metalo apdirbėju. Maždaug po pusantrų metų, kažkam išėjus atostogauti, cecho viršininkas pasiūlė pakeisti technologą, paskui trumpą laiką pakeičiau meistrą. Vėliau keičiau ir darbą.

– Kokia asmenybė jums turėjo didžiulę įtaką?

– Galėčiau paminėti Alfonsą Žalį – vykdomojo komiteto pirmininką. Jis buvo tarsi tas saugiklis nuo blogų darbų mieste. Tai – iškili asmenybė. Esu labai laimingas, kad man teko kartu su juo dirbti, buvau jo pavaduotoju. Tai buvo mano gyvenimo mokykla. Buvo ir daugiau iškilių žmonių.

Pomėgiai ir šeima

– Kaip susipažinote su žmona?

– Tai buvo taip seniai ir taip gražu. Susipažinome Smiltynėje. Dabar su žmona Regina gyvename dviese, bet Klaipėdoje gyvena vaikai – vyriausias sūnus Egidijus, turintis du vaikučius, sūnus Karolis su šeima, dukra Gailė, kuri augina tris vaikus. Per Kalėdas susėda prie stalo mūsų 20 žmonių šeima. Labai jais didžiuojuosi ir dėkoju likimui, kad juos turiu. Dėkoju ir žmonai Reginai, kuri laiko tris namų kampus, nes aš beveik visada – darbe.

– Teko girdėti apie jūsų suvenyrinių gėrimų kolekciją, kaip tuo susidomėjote?

– Nejučia. Tai prasidėjo prieš 40 metų. Dabar mano kolekcijoje yra apie 2 tūkst. suvenyrinių gėrimų buteliukų 50 g talpos ir mažesnių. Iš pradžių atsirado vienas, antras, penkiasdešimtas. Draugai pamatė, pradėjo vežti iš kelionių. Pats rečiausias yra 1937 m. buteliukas. Jie visi pilni. Yra keletas buteliukų iš Olandijos dar 1950 m. gamybos, jų gamintojai panorėjo sužinoti, koks ten beliko jo turinys. Paėmė mėginius, paskui man grąžino. Turiu vieną didžiausių buvusiosios Jugoslavijos vinjakų rinkinį. Kolekcijoje kai kurie buteliukai primena meno kūrinius – žmonių skulptūrėles, paukščius, lėktuvus, kareivių figūrėles, jie pagaminti iš stiklo, porceliano, kai kurie net iš metalo.

– Ar teko sutikti žmonių, kurie irgi tuo užsiima?

– Retsykiais bendrauju su vienu tokiu kolekcininku iš Amsterdamo. Kolekciją pradėjo rinkti dar jo senelis, dabar joje – apie 5 tūkst. eksponatų. Seniausias buteliukas – 1924-ųjų. Beje, pas jį mačiau ir tarpukario Lietuvoje gaminto gėrimo buteliuką su lietuviška trispalve etiketėje.

Dovanos miestui

– Jūs kartu su verslininku A.Kaveckiu sugrąžinote Klaipėdai burlaivį "Meridianas". Daugeliui kyla klausimas, kam jums to reikėjo?

– Gal man asmeniškai "Meridiano" ir nereikėjo, bet manau, kad miestui, klaipėdiečiams jo reikėjo. Taip, kaip ir fontano. Vasarą pro jį praeinu gal kelis kartus, bet kai matau, jog greta jo ilsisi šeimos su vaikais, suprantu, kad pasielgėme teisingai. Kai dar nebuvo sumanyta "Meridianą" nuskandinti jūroje, kreipiausi į buvusį jo savininką ir pasiūliau parduoti šį laivą. Tiesa, tada dar nežinojau, kad perkame ne tik laivą, bet ir skolas, nesumokėtus atlyginimus bei mokesčius. Labai džiaugiuosi, kad A.Kaveckis sutiko kartu atgaivinti laivą. Esu dėkingas ir klaipėdiečiams, kurie net tokiu bjauriu oru pasitiko grįžtantį į krantinę "Meridianą".

– Tarpukario Lietuvos politiko E.Galvanausko biustas, kuris puošia Klaipėdos universiteto miestelį, irgi – jūsų dovana.

– Pradžia buvo knyga apie šį didį žmogų, daug nusipelniusį Klaipėdai. Tada su žmona ir vaikais nutarėme, kad patys sudėsime savo šeimos pinigus ir įamžinsime šio iškilaus žmogaus atminimą uostamiestyje.

Rado aukso vidurį

– Jūs neinate į politiką, kodėl?

– Mano politika – mano darbas, uostas. 14 metų buvau Krovos kompanijų asociacijos prezidentu. Visą tą laiką stengėmės, kad Klaipėdos uostas sustiprėtų. Juk dar 1990 m. bendrovės krovė įvairiausius krovinius. Asociaciją ir įkūrėme tam, kad kompanijos galėtų specializuotis, ir mums tai pavyko. Maža to, ta specializacija privedė ir prie uosto technologinio pakilimo.

– Uosto bendrovės turi nemažai sutarčių su Baltarusija. Ar jums teko bendrauti su prezidentu Aliaksandru Lukašenka?

– Teko. Susitikime su V.Lukašenka tada dalyvavo ir pramonininkų delegacija iš Lietuvos. Prezidentas paliko labai teigiamą dalykiško, reiklaus, atsakingo žmogaus įspūdį, žinančio transporto, uosto situaciją. Vėliau, kai atėjo laikas atsisveikinti, priėjo prie mūsų. Tas rankų paspaudimas užtruko apie pusvalandį. Tada su A.Lukašenka kalbėjomės visomis temomis. Ir apie tokius dalykus, apie kuriuos paprastai spaudoje nerašo. Jis paliko geranoriško žmogaus įspūdį.

– Kai prasidėjo politinės permainos Lietuvoje, ar buvo galima išvengti kai kurių ūkio šakų griuvimo?

– Žvejybos laivyno įmonės "Jūra" žlugimas buvo katastrofa. Manau, blogiausia tai, kad tuometė Lietuvos vyriausybė neįvertino Klaipėdos uosto perspektyvų, galimybių. Uostas tada perduotas Susisiekimo ministerijos žinion, o žvejybos laivynas – Žemės ūkio ministerijai, neturinčiai nieko bendra su žvejyba. Tuo metu žvejybos laivynas buvo milijardinis turtas, kurį reikėjo išlaikyti, kaip ir Jūrų laivininkystės bendrovę. Tai turėjo tapti valstybės nuosavybe.

– Kas šiandien Lietuvoje jums kelia nerimą?

– Nevykusi socialinė politika. Dėl to šiandien atsirado išlaikytinių, nenorinčių dirbti žmonių kasta. Pažįstu nemažai tokių, kurie visiškai galėtų dirbti ir išlaikyti savo vaikus, bet jie nedirba dėl to, kad patogiau gauti socialinę pašalpą, kai kurie susiveikia net invalidumo pažymas. Jie tarpsta kitų sąskaita. Apmaudu, kad tiek daug žmonių išvyksta į užsienį. Ypač gaila tų, kurie išvažiuoja nusivylę ir čia neatradę savo vietos. Labai norėčiau, kad jie galėtų įsitvirtinti čia. Juk yra galimybė dirbti ir uždirbti Lietuvoje.

Vizitinė kortelė

Gimė 1949 m. rugpjūčio 15 d. Šilutės raj.
Baigęs vidurinę mokyklą Klaipėdoje, pradėjo dirbti Baltijos laivų statykloje tekintoju.
1968–1974 m. studijavo Kauno politechnikos institute laivų mašinų ir mechanizmų specialybę, vėliau įgijo inžinieriaus statybininko kvalifikaciją.
1981 m. buvo paskirtas Klaipėdos viešbučio direktoriumi, vėliau tapo Klaipėdos viešbučių susivienijimo generaliniu direktoriumi.
1988–1991 m. dirbo Klaipėdos miesto vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju.
Nuo 1992 m., įkūrus pirmąją Lietuvoje privačią Klaipėdos uosto kompaniją "Bega", jos bendraturtis, valdybos pirmininkas, generalinis direktorius.
Žmona Regina – pedagogė, turi du sūnus Egidijų ir Karolį, dukrą Gailę ir 6 anūkus.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų