Apie darbą

Taip jau susiklostė, kad darbas, kurį dirbu, man yra ir pomėgis, ir gyvenimo būdas. Labai mėgstu savo darbą. Bet kuriuo metu į mane gali kreiptis tiek sportininkų tėvai, tiek rėmėjai, taip pat treneriai ir kartu spręsti jiems rūpimus klausimus bei problemas. Kai, rodos, jau nusvyra rankos ir tarsi palūžtu, moralinio palaikymo sulaukiu pirmiausia iš savo vyro ir, žinoma, kolegų. Man labai svarbu suburti draugišką bendruomenę. Kaskart, organizuodama varžybas, rūpindamasi nugalėtojų prizais, niekada nepamirštu apdovanoti ir trenerių, padėkoti sportininkų tėvams, rėmėjams už jų palaikymą ir pagalbą. Labai džiugu, kad Drevernoje organizuojamas varžybas įvertina ir kitų miestų klubai. Klaipėdos vadovai palaiko idėją plėsti buriavimo mokyklą mieste, tačiau nors norai dideli, kol kas tai labiau primena kovą su vėjo malūnais, kuri tęsiasi jau devintus mano darbo metus. Sąlygos vaikams buriuoti Klaipėdoje, Kuršių mariose, netinkamos. Ideali vieta bazei įkurti būtų pajūryje arba prie marių, už Kiaulės Nugaros, bet yra daugybė politinių kliūčių. Tad mūsų sportininkai jūros paragauja tik išvykose, o savo jūroje treniruotis, deja, neturi galimybių. Ir vien tik entuziazmo šiame darbe nepakanka. Tai yra nepigi, Lietuvoje ne itin populiari sporto šaka. Mano tikslas – kad kiekvienas prie jūros gyvenantis vaikas, nepriklausomai nuo jo šeimos finansinės padėties, išmoktų buriuoti ir turėtų bent supratimą, kad buriavimas nuo irklavimo skiriasi. Ir kad jachta yra genama burių, pripildytų vėjo, o ne irklų.

Gyvenime vadovaujuosi principu, jei ką nors darau, turiu daryti gerai arba geriau visai nedaryti. Sau esu labai reikli.

Apie šeimą

Šeima – mano gyvenimo variklis. Augau buriavimo dvasios pilnoje aplinkoje, kartu su vyresniuoju broliu nuo septynerių metų pradėjau buriuoti, ir šis sportas lydi mane iki šiol. Visa mano šeima – tėtis, brolis, sūnūs yra profesionalūs buriuotojai. Mano tėčiui jau 77-eri, o jis vis dar dalyvauja buriavimo varžybose. Turbūt tėčio genai nulėmė brolio, mano pačios ir mano vaikų ateitį – buriavimas tapo ne tik hobiu, sportu, bet ir darbu, gyvenimo būdu. Tik mano vyras Haroldas nėra buriuotojas, bet būtent jo paskatinta pasiryžau stoti prie buriavimo mokyklos „Žiemys“ vairo.

Apie pomėgius

Nuo vaikystės tėtis pripratino sportuoti, tad vienas mano pomėgių yra sportas. Net atostogaudama turiu judėti. Dar vienas pomėgių – kelionės kemperiu su šeima. Jaunystėje į varžybas visada važiuodavome kemperiu. Turbūt tiems laikams jaučiu nostalgiją, išmaišėme ne tik Lietuvą, bet ir Europą. O pandemijos laikotarpiu labiausiai pasiilgau teatro.

Apie Klaipėdą

Augau Kaune, ne Klaipėdoje, bet klaipėdiete esu jau 17 metų. Klaipėda man nuo vaikystės – pats mieliausias miestas. Būdama maža, svajojau čia gyventi, nes su tėvais kiekvieną vasarą į Klaipėdą atvykdavome atostogauti. Džiaugiuosi, kad dabar čia nuolat galiu mėgautis jūra, ramiu, jaukiu miestu, atsipalaidavusiais žmonėmis. Klaipėda puiki vieta auginti vaikus, tik reikėtų išspręsti taršos problemas.

Gyvenimo kredo

Gyvenime vadovaujuosi principu, jei ką nors darau, turiu daryti gerai arba geriau visai nedaryti. Sau esu labai reikli, be to, jautriai reaguoju į nesėkmes. Bet jos grūdina ir daro stipresne, o jau tuomet norisi ir kalnus nuversti.

Apie Metų klaipėdietę

Man pačiai buvo labai didelė staigmena, kad esu nominuota šiam konkursui. Antra vertus, jei kažkas pastebėjo mano darbus, tai yra ir visos mūsų komandos įvertinimas. Tokie konkursai – puiki proga parodyti, kad mieste yra talentingų, gabių, darbščių, miestui atsidavusių moterų. Šiemet balsuoju už gydytoją Rasą, žaviuosi šios profesijos žmonėmis, kurie kovoja už mūsų gyvybes.