Gyventojas neprašytą laimikį puolė fotografuoti mobiliuoju telefonu. Iš pažiūros, tikėtina, klaipėdietis upėje sužvejojo rainuotąjį vėžį.

Pajūrio regioninio parko direkcijos ekologas Erlandas Paplauskis, apžiūrėjęs laimikio fotografijas, spėjo, kad klaipėdiečiui nusišypsojo laimė sugauti būtent šios rūšies vėžį.

"Šimtas procentų, kad taip ir bus, nors nuotraukoje ir nėra aiškiai matyti visų skiriamųjų ženklų. Spėju iš žnyplių ir spalvos. Šiuo metu tradicinių, Lietuvoje gyvenusių vėžių praktiškai nebesutinkame. Šias rūšis išstumia invazinė rainuotųjų vėžių rūšis", – aiškino biologas.

Mokslininkai ne vienerius metus skambina pavojaus varpais, kad nuo seno Lietuvoje sutinkamų siauražnyplių ir plačiažnyplių vėžių vieną dieną gali iš viso nelikti. Jų vietą užimtų invazinės vėžių rūšys.

Iš viso Lietuvos vandens telkiniuose galima aptikti keturias vėžių rūšis – vietinius plačiažnyplius, siauražnyplius, invazinius žymėtuosius bei rainuotuosius.

Plačiažnypliai vėžiai paprastai būna tamsiai rudi, kartais pasitaiko ir mėlynų.

Lengviausia nuo kitų Lietuvoje gyvenančių vėžių juos atskirti pagal plačias žnyples. Jie užauga iki 300 gramų svorio ir dvidešimties centimetrų ilgio.

Siauražnypliai vėžiai turi ilgas ir siauras žnyples. Šie vėžiai maitinasi ir dieną, užauga didesni už plačiažnyplius. Siauražnyplius galima atskirti pagal baltą ar labai šviesią kūno apačią. Kūno viršus būna gelsvai žalias.

Invazinius žymėtuosius vėžius galima atskirti pagal savotišką žymę – baltą dėmę ant žnyplių. Žymėtųjų vėžių kiauto viršus – ryškiai rudas, apačia – raudona, kiautas – lygus.

Rainuotieji, taip pat invaziniai, vėžiai į Lietuvą pateko iš Lenkijos, kur buvo veisiami.

Juos galima atpažinti iš tamsiai raudonų dryžių ant pilvelio. Jų kūnas blyškiai rudas, žnyplės su spygliais, yra mažesni už kitus vėžius. Lietuvoje randami iki 13 centimetrų ilgio.

Šiems vėžiams pavyko įsitvirtinti dėl mažo reiklumo aplinkai ir maistui. Jie aktyvūs visą parą ir visus metus – netgi žiemą.