Šiandien minėdami Tarptautinę šeimos dieną vaikų teisių saugotojai žino, kad toli gražu ne visos oficialiai valstybės pripažįstamos šeimos sugeba teisingai auklėti vaikus.
Naštą suvertė dukrai
Gegužės 15-oji – Šeimos diena – pasaulyje minima nuo 1994 m. Oficialiai teigiama, kad šeima yra sutuoktiniai ir jų vaikai ar įvaikiai, jeigu jų yra.
Šeima nelaikomi kartu gyvenantys nesusituokę žmonės, taip pat nesusituokę vienišas tėvas ar motina, auginantys vaikus. Tokia teorija ne tik piktina daugelį žmonių, bet ir verčia jai prieštarauti vaikų teisų apsaugos tarnybos darbuotojus. Tai žmonės, kurie bene labiausiai rūpinasi, kad valstybės pagrindu ir ateitimi laikomi vaikai augtų tvarkingoje, teisingai orientuotoje, saugioje aplinkoje.
Statistika teigia, kad didesnioji dauguma socialinės rizikos šeimų yra nepilnos, tai yra vaikai auga su vienu iš tėvų. Tačiau faktai byloja, kad mūsų mieste ne mažiau nei trečdalis šeimų iš socialinės rizikos grupės yra pilnos, – jose yra ir tėtis, ir mama.
"Turime daugybę pavyzdžių, kai vyresnės sesutės ar seneliai, o kartais ir tolimesni giminaičiai kur kas geriau pasirūpina vaikais nei tikrieji jų tėvai, – tikino uostamiesčio Vaikų teisių apsaugos tarnybos viršininkė Gražina Aurylienė. – Visai neseniai vienoje klaipėdiečių šeimoje apribotos abiejų tėvų teisės į valdžią vaikams, o trijų broliukų globėja paskirta vos dvidešimties jų sesuo. Šių vaikų mama išvykusi į užsienį ir jau senokai nebesirūpina atžalų likimu, o tėvas nuo pareigos visiškai nusišalino. Kvietėmės jį į tarnybą ir negalėjome atsistebėti suaugusio vyro pozicija. Po žmonos išvykimo jis išsikėlė gyventi pas savo motiną ir bandė mus įtikinti, kad yra prastos sveikatos, tad neseniai pilnamete tapusi vyresnioji dukra geriau pasirūpins broliukais."
"Mums didžiausias džiaugsmas, kai tėvai pasitaiso. Pernai iš socialinės rizikos grupei priskiriamų šeimų sąrašo 66 išbraukėme. Didesnė pusė jų pakeitė požiūrį į gyvenimą ir susigrąžino teisę patiems auginti vaikus", – konstatavo G.Aurylienė.
Gražbyliavo tik dėl būsto
Neretas atvejis, kai gražias idėjas deklaravę ir jas plačiai reklamavę tėvai pavargsta nuo kasdienybės ir atsisako šventos misijos gyventi dėl vaikų.
Taip prieš keletą metų iš Rusijos glūdumos į tėvynę grįžęs su trimis lietuviškai kalbėti nemokančiais vaikais vyras labai garsiai skelbėsi norįs Lietuvai duoti dar tris jaunus piliečius. Vienas pagrindinių to garsaus kalbėjimo apie savo tėviškus jausmus tikslas buvo noras gauti iš valdžios būstą.
Sulaukęs nemažai dėmesio lietuvis gavo gyvenamąjį plotą, bet netrukus visuomenė išgirdo, kad tėvas nesusitvarko su paaugliais vaikais, prieš juos smurtauja. Vyras bandė teisintis, neva negalįs įveikti blogos motinos atžalose pasėtos sėklos. Ši istorija baigėsi liūdnai – tėvas atidavė dvi dukras ir sūnų į globos namus ir pasistengė apie juos pamiršti.
Išrauti iš įprastos aplinkos vaikai išgyveno dar vieną smūgį. Dabar jau suaugusios seserys lanko globos namuose gyvenantį jaunesnįjį broliuką ir parsiveda jį savaitgaliams.
Pareiga – girdyti pienu
Uostamiesčio pedagoginės psichologinės tarnybos vadovė Jolanta Navickienė tikino, kad pastaruoju metu psichologų pagalbos poreikis nepaprastai išaugo. Pasikonsultuoti su specialistais tą pačią dieną beveik nebeįmanoma, susitikimą reikia planuoti prieš savaitę ir daugiau.
"Dažniausiai tenka konsultuoti nebrandžius tėvus. Tačiau turiu pasakyti, kad nebrandūs – nebūtinai asocialūs. Gana dažnai tenka susidurti su pasiturinčiais ir išsilavinusiais žmonėmis, kuriems iškyla problemų bendraujant su vaikais. Be to, pastebime, kad pastaruoju metu mūsų klientų amžius vis jaunėja. Tėvai nesugeba susikalbėti su penkerių ar septynerių metų vaikais", – tikino J.Navickienė.
G.Aurylienė prisiminė ne vieną atvejį, kai mylintys savo vaikus tėvai visiškai nemokėjo jų auginti. Medikai atkreipė dėmesį į jaunos mamos vaikelį, kuris, būdamas pusantrų metų, dar nemokėjo vaikščioti. Paaiškėjo, kad, moters supratimu, auginti vaiką reiškė viso labo girdyti jį pienu ir pervilkinėti švariais drabužiais.
Pastebėta, kad globos namuose užaugę žmonės nemato didelės bėdos, jei ir jų vaikus ištiktų toks pat likimas. Neseniai į Vaikų teisių apsaugos tarnybą atėjusi moteris guodėsi nesusitvarkanti su paaugle dukra ir prašė ją apgyvendinti globos namuose. G.Aurylienė prisiminė, kad teko netrumpai bendrauti su mama, kol ji susivokė, kad į valdiškas įstaigas patenka tik tėvų netekę vaikai, o pasirūpinti dukra ir jos elgesiu yra motinos ir tėvo pareiga.
"Neteisinga būtų teigti, kad pilnos šeimos ar aukštąjį išsilavinimą turintys žmonės sudaro darniausias šeimas. Daugybė vienišų mamų ar tėvų, o dar dažniau įtėvių ar globėjų sugeba pasirūpinti vaikais kur kas geriau nei sutuoktiniai. Kalbant apie vaikų gerovę, neginčijama tik viena – jiems visada geriausiai yra augti su abiem savo tėvais. Šių ištuoka vaikams visada yra tragedija, kuri palieka pėdsaką visam gyvenimui", – tvirtino J.Navickienė.
Pamiršo apie mokesčius
G.Aurylienė tikino, kad Klaipėdos savivaldybė norinčioms tvarkingai gyventi bei aktyviai besirūpinančioms savo likimu šeimoms, ypač daugiavaikėms, pagelbėja. Neretas atvejis, kai skolose paskendusios šeimos atleidžiamos nuo jų mokėjimo. Tačiau tai nėra taisyklė.
Savivaldybės darbuotojai stebisi, kad aktyviai kovojusios dėl būsto šeimos vėliau pamiršta pareigą mokėti mokesčius, stebindamos įsitikinimu, jog gausus vaikų būrys neva turėtų tapti savotiška indulgencija.
Septyniolika vaikų turinti klaipėdiečių Alenčikų šeima buvo gerbiama už pasiryžimą gausinti Lietuvos gyventojų skaičių. Kaip paskata už tai buvo miesto valdžios šeimai skirtas nemažas namas.
Pasikeitusi ekonominė situacija privertė sutuoktinius ieškoti geresnio gyvenimo užsienyje. Sutuoktiniai išvyko su nepilnamečiais vaikais. Name liko gyventi suaugusios šeimos atžalos. Kai kurios jų jau augina savo vaikus.
Tačiau šeimos gerovei iškilo pavojus – įsiskolinimas už paslaugas pasiekė kritinę ribą. Netrukus iš užsienio ketina grįžti šeimos branduolys.
Vietoj prabangos – knygos
Vaikų teisių saugotojai tikino, kad didžiausios pagarbos verti globėjai, kurie tėvų netekusių vaikų neleidžia atiduoti į valdiškas įstaigas. Nors dauguma globėjų kaip savus augina giminaičių ar net visiškai svetimus vaikus, tačiau įstatymai reikalauja nelengvos procedūros – per teismą pripažinti, kad globėjai ir globojamieji yra šeima. Jos reikia tam, kad likimo suburti žmonės galėtų tikėtis iš valdiškų institucijų malonės, pavyzdžiui, įrašyti į eilę išsinuomoti socialinį būstą.
Paaukoję savo ramybę ir sveikatą trims mažamečiams vaikaičiams, garbaus amžiaus klaipėdiečiai Tatjana ir Jevgenijus Kurovai ne vienus metus glaudėsi viename kambaryje. Ankštutėliame bute su kai kuriais patogumais užteko švelnumo ir rūpesčio visiems trims gyvenimo klystkeliais nuklydusios Kurovų dukros vaikams. Tiesa, mergaitės buvo priverstos miegoti vienoje lovoje, anūkas glausdavosi ant sofos su močiute, o senelis nakčiai išeidavo gulti į mažutę virtuvę, atitvertą nuo laiptinės.
Šeimą gerai pažįstančios socialinės darbuotojos stebėjosi, kiek išminties ir pasiaukojimo augindami vaikaičius rodė abu seneliai. Čia kur kas dažniau nei prabanga skendinčiuose namuose skaitomos knygos, skamba muzika, kalbama apie gėrį ir grožį.
Praėjusių metų pabaigoje šeimai skirtas trijų kambarių butas.
Reikia tikėtis, kad panašios pagalbos sulauks ir Olego bei Aleksandros Ivanenkų šeima, vakar susilaukusi pirmagimio sūnelio ir jau ketvirtus metus globojanti keturias našlaites. Netekusios mamos bei savo tėvų niekada nemačiusios mergaitės jaučiasi sutuoktinių šeimoje mylimos ir saugios.
2008 m. Klaipėdoje gyveno
183 448 gyventojai
iš jų 32 802 vaikai
238 globėjai globojo 240 vaikų
Globos institucijose gyveno 186 vaikai
Rizikos grupei priskiriamų šeimų buvo 281
jose gyveno 539 vaikai.
Naujausi komentarai