„Visi aplinkui perka „Harley-Davidson“ motociklus, o aš nusipirkau „Honda“. Koks įdomumas turėti tai, ką turi visi?“ – šią frazę vienos seniausių uosto įmonių vadovas Darius Butvydas ištarė jau pokalbio pabaigoje.

Beveik prieš pusmetį bendrovės „Smiltynės perkėla“ generaliniu direktoriumi tapęs vyras prisipažino, jog tokie sprendimai charakterizuoja tam tikras jo gyvenimo nuostatas. Tad neatsitiktinai vos naujose pareigose pradėjęs dirbti klaipėdietis tąsyk mandagiai atsisakė duoti interviu.

"Užtat ir sakau – nesu kaip visi, man reikia kitaip, – šyptelėjo D.Butvydas. – Prašiau bent keletą mėnesių palaukti, kol naujoje pozicijoje įgysiu bent kiek patirties."

Iš darbo – užkimusiu balsu

– Bent jau dabar susidaro įspūdis, kad į darbus pasinėrėte visa galva ir jau faktiškai nebėra klausimo, į kurį negalėtumėte atsakyti.

– Negaliu pasakyti, kad jau valdau visą informaciją. Bet labai stengiuosi. Atėjau į įmonę žiemą – darbas ne sezono metu yra viena, sezono metu – visiškai kita. Išsiaiškinti, kas kaip vyksta, užima laiko. Pirmas dvi savaites parėjęs namo neprašnekėdavau – kabineto durys atsidarydavo aštuntą ryto ir šeštą septintą vakaro užsiverdavo. Vienas žmogus išeina, kitas – įeina. Ir taip be perstojo. Bet tai pasakoju ne todėl, kad norėčiau pasiguosti. Tiesiog į darbą iš tiesų esu pasinėręs visa galva.

Motociklu šiemet buvau išvažiavęs du, gal tris kartus. Jei geresnis oras vakare, nelabai ir sveikatos bėra. Bet tai natūralu – kiekvienoje naujoje pozicijoje turi praeiti tam tikras laikas, kol pradedi jaustis tvirtai.

Dabar bent jau esminius dalykus, principus, procesus žinau. Ir galiu atsakyti jei ne į 100, bent jau į 70–80 proc. klausimų. Ir netgi tvirtai argumentuoti savo nuomonę.

O pirmą dieną darbuotojams pasakiau – nenustebkite, kurį laiką uždavinėsiu daug klausimų, kai kurie jų bus gal ne visai protingi, atsiprašau iš anksto ir prašau kantrybės. Nes kitaip kaip sužinosi, jei pats nepačiupinėsi?

– Ar pavyko rasti bendrą kalbą su darbuotojais?

– Visada, kiek buvau vadovas – o dabar tai yra ketvirta mano vadovaujamoji pozicija – laikiausi nuostatos, kad žmogus turi kažką daryti todėl, kad jis supranta, jog tai reikia daryti. Labai tikiuosi, kad ir perkėlos darbuotojai šią nuostatą jaučia.

Kai žmogus dirba be streso, įtampos, jis viską padaro geriau, paprasčiau ir mažiau pavargsta. O jei jį "dusini", sunku tikėtis sumanumo, kūrybiškumo. Antra vertus, sutinku su posakiu, kad didelis žingsnis į priekį yra gero spyrio į užpakalį pasekmė. Kartais to reikia.

Šakninis klaipėdietis

– O kaip su nepopuliariais sprendimais? Kaip tik prieš pokalbį užsiminėte, kad laukia sunki užduotis, teks atsisveikinti su keliais darbuotojais.

– Taip, mažiname 12 etatų. Bet vadovas yra kaip chirurgas – kartais reikia pašalinti ranką, kad organizmas liktų gyvas. Jokiu būdu nenoriu sakyti, kad tie žmonės, kurių etatus naikiname, buvo gangrenuojanti organizmo vieta. Natūralu, kad pradėjęs dirbti naujoje vietoje, sprendi, ką padaryti, kad būtų dirbama racionaliau. Visą gyvenimą dirbau privačiame versle ir atėjęs čia jaučiu šiokį tokį skirtumą. Bet visiems sakau – mes ne valstybinė įmonė, o bendrovė. Kam priklauso akcijos – jokio skirtumo.

Jei matau, kad ūkišku, verslininkišku požiūriu galiu padaryti geriau, kažkur sutaupyti, kodėl turėčiau to nedaryti? Mes iš valstybės negauname nė lito, nesame biudžetinė įstaiga. Tada ir peržiūri vidinius resursus. Nesakau, kad įmonė buvo apleista, gink Dieve. Tiesiog kitas žmogus ateina su nauju matymu – o kai "prisitrina akis", kai kuriuos dalykus jau gal sunku pastebėti.

O šiaip man labai įdomu. Taip tik atrodo, kad tie keltai plaukioja pirmyn atgal, ką čia labai veikti. Yra ką veikti. Norisi, kad būtų gerai, o ir planų yra "n". Nesimaivysiu ir nesakysiu, kad man nesvarbus įvertinimas. Kiekvienam žmogui tai svarbu.

Juo labiau kaip šio miestelio gyventojui. Esu šakninis "klaipiedskas", užaugęs Baltijos prospekte, visai netoli perkėlos. Amžinatilsį tėtis 25 metus plaukė į jūrą, dirbo laivo mechaniku. Ir pats po aštuntos klasės labai norėjau būti šturmanu. Bet tėtis pasakė – tik per mano lavoną.

– Ir tiesiog paklusote?

– Kaip sakoma – tai buvo pasiūlymas, kurio negali atsisakyti.

R.Cicinas – ne prie širdies

– O paskui?

– O paskui viskas kažkaip kitaip pasisuko. Visą gyvenimą taip ir blaškausi, draugai juokiasi – tai tu verslininkas ar menininkas? Man nesvetima ir tai, ir tai. Tuometėje 14-ojoje vidurinėje mokykloje baigiau sustiprintą fiziką ir matematiką. Bet įstojau į renginių režisūrą, kurios dar nepabaigęs ėmiau prekiauti kompiuteriais.

Daug įvairių dalykų buvo. Ilgainiui pradėjau jausti, kad man trūksta žinių, išsilavinimo tam darbui, kuriuo realiai užsiimu. Kai įstojau į vadybos magistrantūrą, vadovavau "Alnos" biuro sistemų" Klaipėdos skyriui.

Ir štai dabar – juk vis tiek klausite apie džiazo festivalį – 8 metai šis renginys yra mano hobis. Dažnas verslininkas klausia – ar tu ten uždirbi? Neuždirbu, dar ir savo pradirbu. O kodėl tai darau – nes man smagu. Save vadinu festivalio ūkvedžiu – esu atsakingas už scenų, ložių pastatymą, elektros prijungimą, suolų atvežimą, išvežimą ir panašiai. Tai neturi nieko bendra su muzikiniais dalykais.

Bet man "kaifas" klausytis tokios muzikos. Esu baigęs muzikos mokyklą, 12 metų dainavęs berniukų chore "Gintarėlis". Negaliu pasigirti, kad esu aktyvus klasikinės muzikos koncertų lankytojas, bet natas pažįstu, šio dalyko mokiausi.

Su malonumu klausausi ir džiazo, ir džiazroko. Te nesupyksta Cicinas, bet jis man ne prie širdies. Šios pakraipos muzika man nelabai priimtina. Nesu ir koks nors baisus melomanas, kuris dėl kažko miršta, kolekcionuoja įrašus.

Noras – visko pagrindas

– Nemažai metų dirbate vadovaujamą darbą. Galėtumėte pavadinti save karjeristu?

– Ko gero, taip. Tik gerąja to žodžio prasme. Kažkodėl pas mus visuomenėje žmogus, kuris daro karjerą, uždirba pinigus, kuris turtingas, yra nemėgstamas. Net statistika rodo, kad 60 ar 70 proc. Lietuvos gyventojų negerbia nei verslo, nei verslininkų. Mano nuomone, tai bauginamas skaičius.

Galima pasakyti – žiūrėk, tau gerai, juk yra daug blogiau gyvenančių. Bet aš kaip tik lygiuojuosi į tuos, kurie už mane gyvena geriau ir daugiau pasiekė. Tada yra stimulas, vidinis nepasitenkinimas. Noras yra visko pagrindas – jei nori kažką padaryti, randi 50 būdų kaip. Jei nenori, randi 101 pasiteisinimą, kodėl negali. Kai pradedi būti kuo nors patenkintas – tada jau viskas. Aišku, būti visada viskuo nepatenkintam irgi negerai, pasidarai įkyrus sau ir kitiems.

Neturiu manieros daryti karjeros bet kokia kaina arba lipti per galvas. Tačiau man niekas niekada darbo neatnešė ir nepadėjo ant lėkštės.

– Esate iš tų žmonių, kurie neskaičiuoja darbo valandų?

– Negaliu pasakyti, kad dirbčiau 24 valandas per parą. Tačiau bent pastarąjį pusmetį darbo valandų tikrai neskaičiuoju.

– Asmeniniams santykiams tai nekenkia?

– Nemanau. Žmogus, kuris nieko nedaro, – kam jis gali būti įdomus? Su amžiumi išmokau ieškoti to balanso.

Ratuota amžiaus vidurio krizė

– Ne paslaptis, jog esate išsiskyręs. Tačiau ne visoms poroms pavyksta išlaikyti civilizuotus santykius.

– Turiu dukrą, jai devyneri, gerai sutariame. Ir su mama bendraujame. Dėl ko mums pyktis ir neišlaikyti santykių? Vaikas nekaltas, kad tėvai dėl kažko nesusitarė. Aišku, sąžinės graužaties yra – turbūt, kaip ir kiekvienam "sekmadienio tėčiui". Bet dukra auga, atrandame vis daugiau bendrų interesų. Vaikas turi žinoti, kad jis turi mamą ir tėtį, nors jie gyvena atskirai. Tiesiog taip susiklostė gyvenimas.

Bet aš nesijaučiu vienišas. Turiu laiko patikrintų draugų. Pastebiu, dabar netgi atsiranda poreikis pabūti vienam dvi tris dienas. Pasiimu paskaityti kokią knygą, tiesiog patyliu. Kartais labai gerai nieko nespręsti. Pabūni taip ramiai ir tada atsiranda noras kažką daryti.

– Kokį poilsį pavadintumėte idealiu?

– Turbūt nebūsiu originalus – esu aktyvaus poilsio šalininkas. Prieš trejus ketverius metus "susirgau" motociklais. Kiti sako – amžiaus vidurio krizė. O aš atsakau – taip, bet to ir neslepiu, netgi didžiuojuosi. Važiuoju, ir man smagu. Taip pat mėgstu slidinėti, plaukioti baidarėmis. Žodžiu, visi normalūs malonumai man nesvetimi.