"Tegyvuoja drakonas"
Šią su demokratija stipriai prasilenkiančią istoriją dokumentinėje apybraižoje "Kitokių žmonių miestas. Klaipėdos miesto savivaldybė 1990–1995 metais" plačiai aprašė tuometis miesto tarybos pirmininkas Vytautas Čepas.
Jam lig šiol yra didelė mįslė, kas nutiko laisvos Lietuvos politikams, jog jie staiga panoro, kad buvęs komunistų partijos organas automatiškai taptų Klaipėdos miesto tarybos organu, kuris apdainuotų jau demokratiškai išrinktų tarybos narių tobulus sprendimus ir nepriekaištingas jų asmenybes.
"Drakonas mirė, tegyvuoja drakonas", – trumpai apibendrino V. Čepas visuotinį to meto politikų pamišimą, kai 1993-iaisiais kone pagrindiniu tarybos posėdžių klausimu tapo laikraščio "Klaipėda" turinio analizė ir svarstymai kuo skubiau atleisti jo redaktorių Antaną Stanevičių.
"Po Lietuvos valstybės atkūrimo "Klaipėdos" redakcija tapo valstybine ir iš ūkinio respublikinio "Periodikos" susivienijimo pateko į Klaipėdos miesto valdybos registrą. Miesto taryba tai suprato kaip laikraščio patekimą jų žinion ir kontrolėn. Turbūt tikėjosi: kaip kontroliavo komunistų partija, taip dabar kontroliuosime mes", – svarstė A. Stanevičius.
Didelis noras kontroliuoti
Tokios nuomonės laikėsi dauguma tarybos narių, nors jie buvo išrinkti laisvuose ir demokratiškuose rinkimuose.
O skaudžiausia rakštimi jiems tapo miesto tarybos darbą nušviečiantis dienraščio korespondentas Aldas Vabuolas.
"Šiek tiek ironiškas, su nemaža humoro doze požiūris į kai kuriuos tarybos narius, mėgėjus kalbėti visais svarstomais klausimais, nepikti pasišaipymai iš "urapatriotų", teisuolių ir moralistų – bene viskas, ką buvo galima prikišti žurnalistui. Tačiau tai daug ką žeidė", – tvirtino V.Čepas.
"Rakštis": dienraščio žurnalisto A.Vabuolo rašiniai kėlė daugiausia ginčų tarp miesto politikų. / Vytauto Liaudanskio nuotr.
Ir netgi, kai A. Vabuolą pakeitė kitas žurnalistas, tarybos narių požiūris į laikraštį nepagerėjo.
Kaip tikino tuometis dienraščio redaktorius A.Stanevičius, net ir norėdamas, nebūtum galėjęs tarybai įtikti, nes deputatai tarpusavyje riejosi dėl pačių įvairiausių priežasčių.
Taigi, įpusėjus kadencijai, pagrindiniu miesto politikų darbu tapo laikraščio "Klaipėda" turinio analizė.
Žodžiai, likę stenografijose
"Laikraštis neatlieka savo funkcijų. Ne informacijos priemonė, bet propagandos ir savotiško kivirčo objektas. Laikraštis užsiima netgi falsifikacija."
"Laikraštis varo agitacinį darbą dažnai netgi prieš valstybės interesus."
"Čia galima susieti su kažkokiom tai organizacijom, kurios stengiasi Klaipėdoje teisėtai išrinktą valdžią nuversti."
"Mūsų akivaizdoje vyksta, sakyčiau, nusikaltimas. Tai yra finansinis nusikaltimas."
"Tai yra kolaboravimas senai sistemai kai kurių darbuotojų. Kolaboravimas – reikia pasakyti tiesiai, kaip yra."
Sprendimas: siekiant ištrūkti iš miesto politikų įtakos sferos, tuometis dienraščio redaktorius A.Stanevičius ryžosi "Klaipėdos" privatizavimui. / Vytauto Liaudanskio nuotr.
Tai netaisytos citatos iš stenografuotų miesto tarybos posėdžių, kurias tuomet viešai žarstė šiandien labai gerai žinomi žmonės.
Beje, vienas jų (labai garbus asmuo) manė, kad jis būtų buvęs geresnis dienraščio vyriausiasis redaktorius už bet ką kitą, nors net jo bendražygiai tada į tokius kolegos postringavimus rimtai nežiūrėjo.
Redaktorių – atleisti!
Per visus tuos nesibaigiančius debatus miesto taryboje "Klaipėdos" redakcija iš skelbimų sugebėjo sukaupti kapitalą ir pagal Pirminio privatizavimo įstatymą įkūrė uždarąją akcinę bendrovę. Akcininkais tapo visi tuomet įmonėje dirbę žmonės.
Beliko bendrovę įregistruoti Klaipėdos miesto valdyboje.
Kaip ir reikėjo tikėtis, miesto taryba neleido įregistruoti bendrovės, maža to, įpareigojo valdybą atleisti A. Stanevičių iš redaktoriaus pareigų.
Pozicija: demokratiškai išrinktos pirmosios Klaipėdos miesto tarybos dauguma vis dar manė, kad laikraštis turi rašyti politikams palankius straipsnius. / Knygos "Kitokių žmonių miestas" nuotr.
"Spaudimas tuomečiam merui B. Petrauskui buvo toks didelis, kad jis, bijodamas pats likti be posto, ėmė mane ir atleido", – teigė A.Stanevičius.
Tiesa, dar prieš pat bendrovės įkūrimą pas redaktorių buvo atėję keturi tuomečiai tarybos nariai ir siūlė privatizuoti laikraštį kartu, tačiau A.Stanevičius tvirtino atsakęs jiems, jog tai būtų neteisėta ir nepadoru darbuotojų atžvilgiu.
Įkūrus bendrovę, miesto politikų atleistas redaktorius, tapęs akcininku, teisėtai grįžo į pareigas.
Dėl privatizacijos – teismai
Vis dėlto miesto valdyba ir toliau neketino įregistruoti įsteigtosios "Klaipėdos laikraščio redakcijos".
"Tada kreipėmės į Klaipėdos apylinkės teismą, kad įpareigotų miesto valdybą įregistruoti bendrovę, įsteigtą pagal įstatymus. Teismas taip ir padarė. Klaipėdos miesto taryba, nesutikdama su sprendimu, įgaliojo valdybą apskųsti jį Lietuvos Aukščiausiajam Teismui", – prisiminė A. Stanevičius.
Tada dienraščio interesus gynusi advokatė Gražina Mauručaitienė beveik 30 metų senumo istoriją labai gerai pamena, nes tai buvo pirmoji tokia byla Nepriklausomoje Lietuvoje.
Buvome pirmieji, kurie tą pabandėme ir gavome smarkiai į kaktą, bet kova buvo ne beprasmė.
"Sunkiausia susikalbėti buvo su taryba, pasipriešinimas buvo labai didelis, jie nesutiko paleisti laikraščio iš savo rankų. Miesto tarybos nariai buvo skirtingo intelekto, išsilavinimo ir kai kurie jų argumentai šiuo klausimu buvo gana keistoki. Tada tik buvo prasidėjusi privatizacija, jie miesto turto nenorėjo niekam atiduoti. Iki Aukščiausiojo Teismo su ta byla važiavome, ten ji tokia buvo pirmoji", – pasakojo G. Mauručaitienė.
Galiausiai miesto valdyba bendrovę "Klaipėdos laikraščio redakcija" buvo priversta įregistruoti ir A.Stanevičiui išmokėti solidžią kompensaciją už priverstinę pravaikštą.
Gėdingi demokratų žingsniai
Balsavimas dėl kreipimosi į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą tapo vienu gėdingiausių epizodų pirmosios demokratiškai išrinktos Klaipėdos miesto tarybos istorijoje.
Diskusijos dėl teismo sprendimo rezultatų apskundimo vardinio balsavimo faksimilė yra paviešinta V.Čepo knygoje "Kitokių žmonių miestas".
Iš šio dokumento matyti, kad išlaikyti savivaldybės rankose dienraštį siekė 22 politikai, 4 susilaikė, 12 buvo prieš.
Laimėjimas: bylose prieš miesto politikus dienraščiui atstovavusi advokatė G.Mauručaitienė pasiekė pergalę. / Vytauto Petriko nuotr.
"Paradoksalu, kad net praėjus tiek metų, kai kurie buvę tarybos nariai tebemano, kad laikraščio privatizacija buvo didžiausia klaida. Pagalvokite, kaip į žmonių sąmonę įkalta, kad spauda turi kažkam priklausyti, kad būtų galima reguliuoti, kaip rašyti. Tokių, kurie taip galvojo, buvo labai daug netgi tarp liberalų ir demokratų. Man tai lig šiol kelia nuostabą", – teigė V.Čepas.
Kitą dieną po balsavimo, protestuodami prieš tokį deputatų elgesį ir politikų bandymus įvesti cenzūrą, pirmieji "Klaipėdos" ir "Vakarų ekspreso" puslapiai buvo išleisti balti, be jokio teksto.
Kova – ne beprasmė
Viena iš tų nedaugelio politikų, kuri tąkart tikino, jog reikia laikytis Klaipėdos apylinkės teismo sprendimo, ir balsavo prieš kreipimąsi į Aukščiausiąjį Teismą dėl siekio išlaikyti dienraštį savivaldybės rankose, buvo Judita Simonavičiūtė.
"Esu liberalus žmogus, mano įsitikinimu, nereikia rodyti principų, reikia vadovautis teise. Jei toks buvo teismo sprendimas, tai ko dar reikia? Mano įsitikinimu, spauda turi būti privačiose rankose, nes tai yra demokratijos išraiška", – teigė J.Simonavičiūtė.
O kas, jei teismo sprendimas tada būtų buvęs nepalankus dienraščiui?
A. Stanevičius įsitikinęs, kurį laiką jis būtų buvęs valstybine įmone ir tapęs kažkurios politinės grupuotės ruporu.
"Bet taryba juk keitėsi, tai viskas būtų vilkęsi tarsi mėšlina virvė. Ta kova dėl laikraščio, kuri labai garsiai nuskambėjo ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, paskatino šalies aukščiausiąją valdžią visus miestų ir rajonų laikraščius paleisti nuo vietos tarybų priklausomybės bei leido įkurti bendroves ir taip atitrūkti nuo vietinės valdžios. Mes netyčia buvome pirmieji, kurie tą pabandėme, ir gavome smarkiai į kaktą, bet kova buvo ne beprasmė", – kalbėjo A. Stanevičius.
Naujausi komentarai