Klaipėda – lyg daugybę plastinių operacijų išgyvenusi gražuolė, kurios tikrąjį veidą pamena tik jos tėvai ar vaikystės draugės. Uostamiesčio praeitį, užfiksuotą nuotraukose, atkūrė ir istorija besidomintiems žmonėms pristatė Klaipėdos praeities žinovas Kęstutis Demereckas.

Sutalpino 1 100 atvaizdų

Viduramžiais gimęs miestas daug kartų keitėsi, o pasibaigus Antrajam pasauliniam karui tapo nebeatpažįstamas.

Šiomis dienomis K.Demereckas sulaukė iš spaustuvės atkeliaujant viso albumo tiražo. Kelis kilogramus sverianti 1 100 fotografijų talpinanti knyga atskleidžia šiandien uostamiestyje gyvenantiems bei jį pažįstantiems žmonėms dingusią Klaipėdą.

Knygoje galima rasti iki šiol nespausdintų miesto planų bei žemėlapių, XVIII a. miesto gatvių pavadinimų, nematytų rotušės ir jos šeimininko ar net šio uošvės atvaizdų. Spausdinamos nuotraukos, kuriose užfiksuoti atskiri pastatai, ištisi kvartalai, aikštės, šventės, turgūs, dvarai, jų interjerai.

Mados istorikai šiame leidinyje ras žinių, kaip keitėsi miestiečių mados, sociologai ir istorikai įsitikins, kad miestas buvo daugiatautis. Žmonių portretai rodo ir jų nuotaikas bei turtinę padėtį.

"Šeimose esančios nuotraukos per laiką dingsta. Tos fotografijos, kurios pateko į leidinį, išliks ir papildys bendrą buvusio miesto vaizdą", – teigė kraštotyrininkas Vytas Tamošiūnas, kurio kelios nuotraukos taip pat pateko į leidinį.

Teko mažinti apimtį

Pagrindinė autoriaus idėja buvo sudėti vaizdus pagal gatves, kad skaitytojas galėtų susigaudyti, kiek ir kokių vaizdų, fiksuojančių tam tikrą miesto dalį, yra išlikę.

Seniau nei prieš du dešimtmečius gimusi idėja kažkada leidėjo buvo pamiršta, bet kai prieš kelerius metus į Klaipėdos I.Simonaitytės viešąją biblioteką iš Vokietijos buvo atvežtos AdM archyve saugomos miesto vaizdų nuotraukos, ta mintis atgimė.

Daugelyje knygų jau publikuota nemažai graviūrų, vaizduojančių senąją Klaipėdą, dienos šviesą yra išvydęs ir leidinys, kuriame mūsų miestas atspindėtas atvirukuose. Jų autorius atsisakė.

"Fotografijos yra kas kita. Dažnu atveju nuotrauka buvo padaryta vienintelė ir tuo yra unikali. Daugiau nei prieš metus man kilo mintis surinkti visas Klaipėdą vaizduojančias fotografijas, sudėlioti jas į atskirus stalčiukus pagal gatves ar net objektus, pateikti jas skaitytojams, įvardijant, kas tai yra. Tai buvo kasdienis, kruopštus pusantrų metų darbas. Maketas pūtėsi iki 600 puslapių, tapo akivaizdu, kad knyga – pernelyg didelė. Išmetėme visą pluoštą nuotraukų ir galiausiai tilpome į 500 puslapių", – apie savo darbą pasakojo autorius.

Sudarytojas atsisakė vaizdų, kurie yra ne kartą publikuoti.

Atvertus knygą, į skaitytojo namus įsiveržia kita Klaipėda. Daugiatautis, judrus, spalvingas, madų besivaikantis, nuo Vakarų Europos niekuo neatsiliekantis miestas.

Nuo XIX a. vidurio su technikos naujovėmis susipažinę turtingesni klaipėdiečiai fiksavo asmeninio gyvenimo įvykius, šventes, savo artimuosius bei namų aplinką.

"Mano akimis, vieni įdomiausių vaizdų yra tarpukario Klaipėda, kai miestas tapo lietuviškas. Tada jau ir fotografija buvo pasiekusi atitinkamą lygį, kai kiekvienas bent kiek labiau pasiturintis žmogus galėjo fotografuoti. Iš Vokietijos parvežtame archyve jos atrodė vokiškos, bet iš tiesų tai buvo lietuviško laikotarpio vaizdai, tik užrašai ant jų nugarėlių – vokiški. Jose užfiksuotos naujos gatvės, gamyklos, pirmoji Klaipėdos krašto lietuvių dainų šventė, atspindėtas klaipėdiečių gyvenimas", – džiaugėsi autorius.

Mokytojo vestuvės su 17-mete

Chronologiškai knyga pradedama pirmosiomis Klaipėdos fotografijomis. Viena jų nufotografuota 1864 m. Joje – vyriausiojo mokytojo Naujoko ir jo nuotakos – garsaus burlaivio kapitono Budės 17-metės giminaitės sutuoktuvės.

K.Demereckas mano, kad dar ankstesnė yra fotografija, kurioje užfiksuoti gaisrą išgyvenusios Klaipėdos vaizdai. Ji neturi datos. Tik pagal tai, kad miesto panoramoje nėra bažnyčių, spėjama, kad ji padaryta apie 1854 ar 1855 m. Ši nuotrauka laikytina pačia pirmąja miesto fotografija.

"Klaipėda buvo europinis miestas. Iš čia visi pašto siuntiniai ir laiškai dukart per savaitę buvo plukdomi į Londoną. Miesto svarbą iliustruoja faktas, kad praėjus 15 dienų nuo gaisro Leipcigo žurnale atsirado straipsnis apie šią nelaimę ir miesto planas su pažymėtomis ugnies nuniokotomis vietomis. Tikslas – rinkti pinigus nukentėjusiems nuo gaisro", – pasakojo K.Demereckas.

Prieš pabaigą pateikiamas nuotraukų pluoštas iš A.Hitlerio atvykimo į Klaipėdą meto. Akivaizdu, kaip pasikeitė miestas, ištuštėjo turgus, pardavėjai nebesulaukė pirkėjų, karo pabaigoje Klaipėda užgeso.

Knyga baigiasi 1944 m. miesto parke vykusiomis vokiečių parašiutininkų laidotuvėmis.

Atnešė tėvo nuotraukas

Pluoštą nuotraukų K.Demereckui atidavė girininkas iš Kintų. Pasirodo, jo giminaičiai kažkuriame Aukštaitijos miestelyje norėjo išmesti nežinia kokiais keliais pas juos atsidūrusį Klaipėdos pašto viršininko asmeninį albumą. Čia buvo pašto pastato, jo vidaus, darbuotojų gyvenimas.

Klaipėdietis Juozas Rudys surinko savo tėvo Jono Rudžio tarpukariu Klaipėdoje darytas nuotraukas ir pats jas atnešė leidėjui. Jose užfiksuoti gražiausios šio krašto universalinės parduotuvės, pastatytos 1856 m. Turgaus gatvėje, interjerai.

"Turiu daug talkininkų. Mano draugai ir bendramoksliai, kur nors pamatę pasiskolina nuotraukas, aš jas nuskenuoju ir pažymiu, kieno jos yra. Taip fotografijos įsiterpia į jau surinktą kolekciją, papildo bendrą vaizdą, – pasakojo K.Demereckas. – Tarp sendaikčių mūsų miesto nuotraukas dabar jau sunku rasti, visi žino, kad jos labai brangios. Už kai kuriuos atvirukus su Klaipėdos ar Šilutės vaizdais kolekcininkai moka iki 200 eurų".

Suko galvą lyg detektyvas

Unikali nuotrauka į leidėjo rankas pateko beveik atsitiktinai.Buvo likusios vos kelios dienos iki knygos atidavimo spaustuvei, kai K.Demereckas Vilniuje užsuko pasižvalgyti į antikvarinį turgelį. Apžiūrinėdamas kažkokių statybų nuotraukas pamatė būrelį mūrininkų ir nustėro supratęs, kad panoramoje matyti Vitės katalikų bažnyčia. Suprato, kad tai – naujo "Lietūkio" sandėlio statyba.

Dar vieną unikalią nuotrauką fotografijų leidėjas iškeitė į atviruką su Pervalkos švyturio vaizdu. Už ją K.Demereckas gavo įspūdingą Frydricho turgaus (dabar Senoji turgavietė) nuotrauką.

Savotišku detektyvu K.Demereckas vadina kai kurių nuotraukų dešifravimą. Kuri miesto gatvė nufotografuota, teko sukti galvą nemažai laiko. Atsakymai į kai kurias tokių mįslių buvo visiškai netikėti.

Viena nuotrauka beveik nekėlė abejonių, kad joje – Klaipėda. Užrašas ant namo "Ulrich" skelbė parduotuvės savininko vardą. Toks prekeivis buvo ir Klaipėdoje. Pastatai, tramvajaus bėgiai neleido abejoti, kad tai mūsų miesto centro vaizdas. Ir vis dėlto K.Demereckui kai kas nedavė ramybės.

"Vieną dieną supratau, kas ne taip – dvi bėgių vėžės. Klaipėdoje buvo tik viena vėžė ir tik ten, kur tramvajaus vagonai prasilenkdavo, jų buvo dvi. Taip viskas išaiškėjo", – prisiminė K.Demereckas.

Praeitis – kaip ant delno

Kai kurios nuotraukos atskleidžia itin senos miesto praeities fragmentus. Tarpukariu ties dabartinio Taikos prospekto pradžia buvo atkastas bastionas, veikiausiai čia buvo griaunamas kažkoks senas pastatas, kasama žemė.

Čia atsidengė šimtmečius stovėję Kūlių vartai, jų arkinė anga, puikiai matyti dar XVII a. supiltas akmenų pylimas.

Kitos nuotraukos atskleidžia, kad XIX a. pabaigoje pastatytas Biržos tiltas buvo pasukamas. Tai darydavo keturi uniformuoti vyrai. Jie įstatydavo raktą į sukimo mechanizmą ir pasukdavo į šoną. Vienas žmogus stovėdavo tilto gale ir stebėdavo, kad tramvajaus bėgiai gerai sutaptų.

Marburgo archyvui leidėjas sumokėjo nemažai pinigų už devynių nuotraukų, darytų 1942 m. skraidant lėktuvu, publikavimą. Jose puikiai matomi kiemai, pastatai ir net jų detalės.

"Planuojantiems Klaipėdoje naujų objektų statybą šis leidinys turėtų būti stalo knyga", – įsitikinęs knygos autorius.