Šventinimus priėmė tėvynėje

– Kaip jaučiatės po šventinimo iškilmių?

– Labai normaliai, žinoma, šventiškai, bet labai paprastai.

– Kodėl nuspręsta jūsų įšventinimą į vyskupus atlikti Lietuvoje?

– Labai dažnai, ypač nuncijų, konsekracijos vyksta Romoje, tačiau pandemijos laikotarpiu tokios šventės būna labiau ribotos, tad mano vadovai pasiūlė apeigas atlikti Lietuvoje. Vatikano valstybės sekretorius Pietro Parolinas pritarė. Man savo tėvynėje džiugiau buvo priimti šventinimus.

– Ar paskyrimas į Ukrainą buvo netikėtumas, ar nujautėte, kad gali „grėsti“ tokia misija?

– Nujaučiau, kad kada nors ateityje galiu sulaukti tokio paskyrimo, bet nemaniau, kad tai bus dabar. Siurprizas buvo, kad viskas taip greitai.

– Kada planuojate išvykti?

– Rugsėjo pradžioje mane turėtų priimti popiežius Pranciškus ir po susitikimo su Šventuoju Tėvu jau netrukus planuoju išvykti į Ukrainą.

Teigiamas pandemijos vaidmuo

– Ukrainoje situacija specifinė. Kaip esate nusiteikęs?

Rusijoje, kur man irgi teko dirbti, situacija yra žinoma ir gana aiški – yra tokia, kokia yra. O Ukrainoje ji yra besikeičianti.

– Ten labai sudėtinga tiek politinė, tiek bažnytinė situacija. Pavyzdžiui, Rusijoje, kur man irgi teko dirbti, situacija yra žinoma ir gana aiški – yra tokia, kokia yra. O Ukrainoje ji yra besikeičianti, tai todėl ten daugiau klausimų. Politinė ar bažnytinė padėtis ten gali pasisukti tiek į vieną, tiek į kitą pusę. Jau prieš dvejus trejus metus pasaulyje bendrai įsivyravo chaotiška įvykių eiga. Atrodė, kad valstybių vyriausybės tampa vis silpnesnės, nes demokratinėse šalyse valdžiai sunku turėti konsensusą, jos yra vis labiau koalicinės, vis sunkiau randa ryžtingų sprendimų. Todėl nekeista, kad ima dominuoti diktatūros, jos tampa ryškesnės, nes turi aiškią idėją. Ir tokio chaoso fone jos yra netgi laiminčios, nes niekas joms neturi priešnuodžio, kadangi demokratinėse šalyse, kur politinės jėgos yra fragmentuotos, sunku turėti bendrą poziciją. Kitas svarbus dalykas, kad senų konfliktų vis nepavyksta išspręsti ir jų randasi vis naujų.

– Kokią įtaką, jūsų nuomone, visam tam pasaulinio chaoso brendimui turi antrus metus besitęsianti pandemija?

– Dar prieš kokius trejus metus man buvo neramu dėl bendros tarptautinės situacijos trapumo. Ir prasidėjusi COVID-19 pandemija tarsi užėmė to brendusio pasaulinio chaoso vietą. Manau, kad ši pandemija atlieka ir tam tikrą pozityvų vaidmenį, šiuo metu pristabdant pasaulinio politinio chaoso gilėjimą. Dabar daug dėmesio yra sutelkta į pandemiją, atsirado šiek tiek didesnis santykių koordinavimas tarp šalių, nes visus sieja bendras sunkumas, bendras iššūkis. Šia prasme įžvelgiu teigiamą pandemijos vaidmenį.

Moralinės institucijos statusas

– Jums teko nemažai dirbti nunciatūroje Libane. Ar domitės, kokia šiuo metu ten yra situacija?

– Ten padėtis yra tokia sunki, kad net sudėtinga ją įvardyti. Ten faktiškai žmonėms neįmanoma gyventi – nėra vaistų, neveikia ligoninės, neveikia mokyklos, nėra darbo, nėra pinigų.

– Ar Vatikanas palaiko tarptautinius santykius su Afganistanu?

– Mano žiniomis, ne. Santykiai yra užmezgami su tomis šalimis, kurių valdžia to nori. Ir nebūtinai tai būna katalikiškos arba krikščioniškos šalys. Yra daug musulmoniškų šalių, su kuriomis Vatikanas palaiko tarptautinius santykius. Paprastai, kai situacija yra nestabili, valstybės neskuba užmegzti santykių, kurie neneša greitos ekonominės naudos. Tokios šalys kaip Afganistanas, kurioms reikia išeiti iš karo, pirmenybę teikia santykiams su valstybėmis, galinčiomis paremti ekonomiškai arba politiškai. Šventasis Sostas yra labiau moralinė institucija. Kai situacija yra stabilesnė, tada šalys pradeda galvoti apie santykių užmezgimą su Šventuoju Sostu.

Vizitinė kortelė

V.Kulbokas gimė 1974 m. gegužės 14 d. Klaipėdoje. Baigęs vidurinę mokyklą aukso medaliu, įstojo į Telšių kunigų seminariją.

1998 m. liepą įšventintas kunigu.

1994–2004 m. studijavo Romoje, Popiežiškajame Šventojo Kryžiaus universitete, kur įgijo bažnytinės teisės licenciato ir teologijos daktaro mokslinius laipsnius.

Tuo pat metu Popiežiškojoje bažnytinėje akademijoje jis rengėsi Šventojo Sosto diplomatinei tarnybai, į kurią buvo priimtas 2004 m. liepos 1 d.

Iki išrinkimo arkivyskupu ir paskyrimo apaštaliniu nuncijumi prelatas V.Kulbokas dirbo nunciatūrose Libane, Nyderlanduose, Rusijos Federacijoje, Kenijoje, Vatikano valstybės sekretoriato Skyriuje ryšiams su valstybėmis.

Klaipėdietis V.Kulbokas – vienas iš keturių lietuvių dvasininkų, per pastaruosius tris šimtus metų turėjęs galimybę mokytis Popiežiškojoje diplomatinėje akademijoje Romoje.