Krizė atskleidė brandą

– Neseniai bendravote su Klaipėdos verslo atstovais, kas jiems yra įdomu ir aktualu šiandien?

– Kalbėjome apie darbdavio ir darbuotojo santykį, kuris visiems yra aktualus – ir dirbančiam žmogui, ir tam, kuris sukuria tą darbo vietą. Svarbu, kad šiuo atveju žmonės vieni kitus suprastų, ir sinergijos nenaikintų tarpusavio įtampa, konfliktai ir kiti negeri dalykai, kurie įsižiebia net ir pačiose geriausiose komandose, kur, regis, viskas padaroma dėl darbuotojų komforto, atlyginimų ir skatinimo sistemos, ir vis tiek kartkartėmis įtampos kyla. Tad mes kalbėjome apie tų įtampų ištakas. Tam tikslui panaudojau instituto tarpdisciplininius tyrimus.

– Papasakokite apie tuos tyrimus.

– Subūrėme 20 mokslininkų komandą, tarp jų – filosofus, antropologus, teologus, psichologus, istorikus ir, žinoma, ekonomistus. Ir nagrinėjome stokos fenomeną, ką žmonija žino apie fenomeną, kai mums kažko trūksta, kai žmones slegia kažkoks neišsipildymas, nepilnumas, netobulumas. Kėliau hipotezę, kad už to fenomeno slypi kažkas daugiau nei gamtos klaida, kad už viso to yra kažkas svarbaus ir dėsningo. Ir tame tyrime atradome, kad stoka yra trečias pradas kartu su forma ir materija. Stoka dalyvauja visame radimesi ir kitime, todėl mes ir gyvename nuolatiniame pokytyje, galime tobulėti, augti. Tiek trumpai apie mokslinę paradigmą, kuri leidžia atrakinti daugybę šiandien žmonėms labai aktualių dalykų.

– Per krizę faktiškai mes visi ir patyrėme tą stokos fenomeną, kurį jūs tyrinėjote. Ką praktiškai atskleidė ši sudėtinga situacija, užgriuvusi mus visus per karantiną?

– Karantinas palietė visus, kadangi dalis įmonių tiesiog buvo uždaryta, joms nebuvo leista dirbti, tai nuo darbdavio tada mažai kas ir priklausė. Todėl Laisvosios rinkos institutas ir deklaravo, kad šiuo atveju Vyriausybė turėtų prisiimti atsakomybę už tuos padarinius, nes visi paslaugas teikiantys žmonės, kurie tikrai nėra labai pasiturintys, buvo priversti stabdyti veiklą. Ir tai nebuvo jų įnoris nedirbti ar baimė apsikrėsti, tai buvo valdžios įsakymas. Todėl valdžia turi prisiimti atsakomybę dėl uždarytų bendrovių ar tų, kurių veikla drastiškai sumažėjo dėl sutrikusių logistinių sprendimų. Turėjo būti daugiau aiškumo ir pagarbos žmonėms. O mes pamatėme, kad mūsų valdžia yra gudri veikti tokiomis sąlygomis ir kištis į verslo santykius. Bet, kai iš tiesų ištiko krizė ir reikėjo prisiimti rimtą atsakomybę, veikti ryžtingai ir savo piliečiams suteikti saugumo garantą, tai kaip tik tada ir patyrėme tvirtos valstybės trūkumą. Beje, ta krizė išryškino ir verslininko vaidmenį. Pamatėme, jog negana to, kad įmonė veikia, darbuotojas lieja prakaitą, gali būti pilni sandėliai produkcijos, bet jei nesugebama užtikrinti pardavimo, nerandami nauji pirkėjai, tas darbas neturi vertės. Taigi mes pamatėme, kokia svarbi yra verslininko drąsa, atsakomybė, gebėjimas sujungti išteklius ir rasti sprendimus. Ir kai dabar kalbama, kad Lietuvos BVP krito mažiausiai Europos Sąjungos šalyse, kažkodėl vartojami tie pasyviniai sakiniai, kuriuose nėra veikiančio žmogaus. Juk ne šiaip tas BVP nukrito mažiausiai Europos Sąjungoje, už to yra žmonės, kurie sugebėjo išlaikyti įmones. Juk ne visos bendrovės buvo uždarytos. Dalinių atleidimų buvo tik mažiau nei ketvirtadalyje įmonių, o daugelis iš viso išvengė atleidimų. Čia mes ir pamatėme verslininko vaidmenį. Tai parodė tam tikrą mūsų verslo atstovų, darbdavių brandą.

Optimizacija biudžetininkus aplenkė

– Kalbant apie Vyriausybės brandą, bandant suvaldyti krizę, kiek šiuose jos bandymuose buvo ekonominio siekio padėti piliečiams ir kiek politinio išskaičiavimo?

– Pirmiausia, ši krizė atskleidė nepasiruošimą ir negebėjimą veikti tokiomis neįprastomis sąlygomis, nes nebuvo aiškių scenarijų – ar čia reikia saugoti darbo vietas, ar karstus gaminti. Liūdna, bet niekas neturėjo to saugumo jausmo ir apibrėžtų prognozių. Tai galima užjausti ir Vyriausybę, nes ir jai nebuvo lengva.

Nebuvo aiškių scenarijų – ar čia reikia saugoti darbo vietas, ar karstus gaminti.

– Bet Vyriausybė lengva ranka skolinosi ir dalijo. Kaip tai vertinate?

– Taip, skolinosi ir dalijo. Tuo metu, kai įmonės turėjo optimizuoti veiklą, sumažinti visas nereikalingas išlaidas, biudžetinis sektorius nepatyrė jokio nepatogumo, nors tai tikrai buvo gera proga atsisakyti nereikalingų išlaidų ar funkcijų ir optimizuoti tas veiklas, nes daugelį metų valstybinio sektoriaus biudžetas tik augo.

– Per krizę bent jau keturiose ministerijose darbuotojai pamaloninti solidžiais priedais. Kaip tai vertinate?

– Šiuo atveju pamatėme, kaip tas stokos fenomenas veikia mūsų šeimos ar privataus verslo biudžetą. Ta stoka vertė optimizuoti veiklą, nuolat ieškoti geresnių sprendimų, naujų verslo santykių, naujų technologijų. Bet, jei nėra tos stokos spaudimo, ką regime valstybiniame sektoriuje, tai to optimizavimo poreikio ir nėra. Tas išlaidų nemažinimas valstybinėse institucijose buvo praleista proga optimizuotis ir atkurti pagarbų tarnystės santykį su piliečiais, nes tai parodytų tam tikrą valstybinių institucijų nuolankumą dirbantiems žmonėms, o iš ekonominės pusės išaugtų mūsų konkurencingumas. Juk nuolat kalbama apie tai, kad valstybės sektorius yra mūsų silpnoji grandis, kuri neužtikrina mums galimybės veikti greitai, efektyviai, tai šiuo atveju valstybinis sektorius praleido progą pasitaisyti.

– Galima juos vadinti, tam tikra prasme, ekonominiais parazitais?

– Čia jūsų žodžiai.

– Taip, bet visiems mokesčių mokėtojams buvo labai skaudu, kai kažkas staiga neteko darbo, turėjo galvoti, kaip išlaikyti šeimą, o valstybininkams buvo mokamos premijos, priedai prie didelių algų.

– Sutinku, kai reikia mokėti mokesčius, sugebama mokesčių mokėtojams priminti ir randama būdų, kaip tuos mokesčius iš jų išreikalauti, bet, kai reikėjo valstybei pasitarnauti, kad tie žmonės skubiai, be jokio žeminimosi galėtų gauti paramą, čia valstybė nesugebėjo veikti kaip žmonių tarnas. Daugybei žmonių tai buvo ne tik finansinė krizė, prie viso to nestabilumo dar prisidėjo valstybininkų nepagarba ir nepalaikymas.

Ydinga pašalpų politika

– Bet Vyriausybė nuolat deklaruoja, kad štai davėme po 120 už vaiką, po 200 eurų kiekvienam senjorui. Tiesa, tai kai kas vertina kaip pačią brangiausią rinkimų kampaniją ir dar valstybės pinigais finansuotą. Ką jūs apie tai manote?

– Buvo labai daug išdalyta pinigų ir nebūtinai tiems, kurie labiausiai nukentėjo nuo karantino sukeltos krizės. Liūdniausia, kad žmonės yra pratinami prie to, kad valdžia gali būti tokių lengvų pinigų šaltiniu. Tai nėra gerai, ypač kai žmogus nuo jaunystės įpranta ne savo talentus įdarbinti ar kokių naujų gebėjimų įgyti, bet atitikti pašalpų gavėjo reikalavimus, tai yra tam tikras žmogaus demoralizavimas. Ir mūsų tyrimai rodo, kad tai neigiamai veikia žmogaus prigimtį, nes visgi esame sukurti kaip laisvi, mąstantys ir kuriantys žmonės. Ir tas mūsų atsakas į stoką, kad ir koks jis yra sudėtingas, reikalaujantis viršyti savo gebėjimus krizės metu, jis yra būtinas, kad liktume žmonėmis. Jeigu gyvename vien iš davinių, tai prarandame žmogaus savybes, kai nebereikia tobulėti, ieškoti darbo, išlaikyti šeimos.

– Bet gal valdžiai iš esmės tokie žmonės kaip tik yra parankūs ir patogūs, nes jie – paklusnūs piliečiai, priklausantys nuo valstybės kišenės, jais galima lengvai manipuliuoti?

– Visi politikai nori save pateikti kaip patriotus, kuriems rūpi Lietuvos ateitis. Tačiau atsižvelgiant į tai, ką kalbėjome, tai yra nesuderinami dalykai. Ir mūsų tie tyrimai skirti tam, kad tą nelabai žmonėms pažįstamą stokos fenomeną jie pažintų ir išmoktų tai paversti potencija. O jei žmonės tik ir laukia iš valdžios, kad ta jų stoka bus likviduota, jie gyvena iliuzijoje.

Nepasinaudojo: per krizę biudžetinis sektorius nepatyrė jokio nepatogumo, nors tai, anot E.Leontjevos, buvo gera proga atsisakyti nereikalingų išlaidų ir parodyti pagarbą mokesčių mokėtojams. / Shutterstock nuotr.

– Kaip manote, ar rinkimų rezultatams turės įtakos šita priešistorė?

– Be abejo, istorijoje viskas turi padarinius. Reikia tikėtis, kad prabus žmonių prigimtinis orumas. Kai laisvę žmonės praranda brutaliu būdu, kai laisvė iš jų yra atimama, tai tas žmonių orumas sukyla, ką dabar matome Baltarusijoje, ką ir patys neseniai išgyvenome Lietuvoje, tada žmonės būna pasiruošę aukoti net ir gyvybes, kad nebūtų engiami ir žeminami. Bet kai tą orumą bando užgniaužti taikiu, tarsi ne prievartos, o maitinimo, palaikymo būdu, deja, ta žmogaus sąžinė turi polinkį ir užmigti. Tai yra labai svarbus išbandymas atpažinti, su kuo žmonės sieja savo ateitį ir perspektyvas, – ar su tais, kurie jiems daugiau numes ir pamaitins, ar su tais, kurie sudarys sąlygas veikti ir kurti patiems.