"Roleksai" nesužavėjo

– Taip išeitų, kad dieną jūs esate prekybos inžinierius, o vakarais – steampunk'o stiliaus papuošalų meistras?

– Nelaikau savęs nei juvelyru, nei meistru. Tiesiog ši veikla man miela širdžiai. Kai turiu noro ir laiko, sėdu prie darbinio stalo ir imu meistrauti. Dažniausiai tai būna vakarais po darbo. Stengiuosi neapsikrauti individualiais užsakymais, nes įsipareigojus ką nors padaryti per numatytą laiką ar esant konkretiems pageidavimams, kūrybinis procesas tampa nebe toks įdomus. Man tai tarsi užklasinė veikla. Būna, kad du mėnesius nieko nesukuriu. Kartą viena užsieniečių porelė paprašė, kad pagaminčiau jiems vestuvinius žiedus. Atsisakiau. Varis, žalvaris po penkerių metų pradės juoduoti, žaliuoti, o gyventi kartu jie turbūt tikisi amžinai.

– Ar uždirbti iš to Lietuvoje pavyksta?

– Jei atvirai, nelabai. Anglijoje geriau sekėsi. Bet aš parduodu tam, kad gaminčiau, o ne gaminu, kad parduočiau. Detalės nėra pigios, todėl žaliavai irgi reikia užsidirbti.

– O kas yra jūsų žaliava?

– Įvairios formelės, seni laikrodžiai, kuriuos atiduoda draugai, seneliai. Ir pats nusiperku kaip kitiems nereikalingą šlamštą. Kartais perku detalėmis, jau išardytus, o kai kuriuos laikrodžius pats išsiardau. Pavyzdžiui, neseniai klasės draugė, tvarkydama savo vyro mirusios mamos (buvusios laikrodininkės) butą, rado daugybę senų laikrodžių. Kadangi neturėjo, kur jų dėti, perleido man. Nusipirkau penkias maždaug mikrobangų krosnelės dydžio dėžes laikrodžių už šimtą eurų.

– Gal pavyko rasti ką nors itin vertingo?

– Yra du "roleksai", bet nežinau, ar jie tikri. Tiesą sakant manęs tai nejaudina. Kai atsirinkau reikalingas detales, iš tų penkių dėžių liko viena kukli dėžutė. Buvo ką veikti, užtat laikrodžių turbūt niekada nebereikės pirkti.

Nuo dronų iki pakabukų

– Akivaizdu, kad šių papuošalų gamyba reikalauja ypač didelio kruopštumo. Juk detalės – mikroskopinio dydžio.

– Rankos negali drebėti, detalės iš tiesų miniatiūrinės. Iš pat pradžių artimieji ir draugai netikėjo, kad pats tai darau. Galvojo, kad žmona. O prasidėjo viskas dar tada, kai konstruodavau vadinamuosius dronus, radijo bangomis valdomus lėktuvėlius. Anksčiau jų nelabai būdavo pirkti, pats turėdavai gaminti, lipdyti, programuoti. Kartą netyčia į likusius klijus pribėriau įvairių detalių ir išėjo visai įdomus pakabutis. Tada internete susiradau skaidrių klijų, kurie netepa papuošalų, ir pagaminau daugiau. Tai nutiko maždaug prieš penkerius metus, kai dar studijavau.

– Ką studijavote?

– Buvau įstojęs į pramonės inžinerijos studijas. Kadangi nepasirodžiau pavyzdingas studentas, perėjau į verslo vadybą. Bet nuo pramonės vis tiek nenutolau. Šiuo metu darbuojuosi šioje srityje, esu vienos įmonės prekybos inžinierius. Didžiausioms Lietuvos gamykloms parduodu vožtuvus, sklendes, variklius, siurblius, elektroniką, daviklius ir panašiai.

– Ar jau mokyklos laikais žinojote, ką veiksite?

– Kad aš dar ir dabar nežinau. Tiesa, mokykloje lankiau raketų modeliavimo būrelį pas fizikos mokytoją ekspertą ir kosminio modeliavimo trenerį Viktorą Karmoną. Tik labai trumpai, nes paauglystėje rūpėjo visai kiti dalykai.

Tūkstančio žvaigždučių viešbutis

– Minėjote, kad geriau sekėsi Anglijoje nei Lietuvoje. Kodėl sugrįžote?

– Išvažiavau gal 2011 metais. Uždarbio, aišku, nesulyginsi su lietuvišku, bet mano pasirinkimą lėmė visai kiti dalykai. Įvyko skyrybos. Tai buvo mano šansas, nes, atvirai kalbant, gyventi Didžiojoje Britanijoje niekada nepatiko. Nors nugaros sunkiai nelenkiau, nesijaučiau ten savas. Juolab kad iš pradžių gyvenamąją vietą keisdavome dažniau nei patalynę. Tik pastaruosius dvejus metus tapome sėslesni. Gal daug kas priklauso nuo žmogaus: nesu labai atviras naujoms pažintims, nesusiradau daug draugų. Nors pinigais Lietuvoje nelyja, emociškai savo šalyje jaučiuosi kur kas geriau. Čia tėvai, draugai, mano žmonės. Klaipėdoje gyvenu lygiai metus. Nors esu radviliškietis, visą gyvenimą svajojau apie šį miestą. Būdamas penkiolikos, šešiolikos vasaromis atvažiuodavau pas dėdę paatostogauti. Taip man čia patiko, kad vis nepaleisdavau minties kada nors sugrįžti visam. Tad pamaniau – dabar arba niekada.

– Ir per visą šį laiką nepakeitėte nuomonės?

– Neslėpsiu, silpnumo akimirkomis kyla įvairių minčių, pavyzdžiui, kai sugenda mašina ir sužinai, kad remontas kainuos tūkstantį eurų. Laimei, užteko 400 eurų; tada vėl nusiramini. Net jei ir nuspręsčiau emigruoti, tikrai ne į Angliją. Dabar turiu mini-maksi planą iki pavasario išsikelti į savo namus, nes šiuo metu esu apsistojęs pas tetą Kiškėnuose. Gyvenu su teta, dėde, trejomis pusseserėmis ir penkiais gyvūnais. Nors ne, su keturiais. Prieš mėnesį palaidojome papūgą. Yra šuo, katė, vėžlys ir žuvys akvariume. Palėpėje įsirengiau nedideles dirbtuvėles. Lubose yra stoglangiai, tad naktimis atsiveria visas dangaus grožis. Žodžiu, gyvenu tūkstančio žvaigždučių viešbutyje.

Lietuviams įdomesnis alus

– Tiesa, kad steampunk'as Lietuvoje dar nėra atrastas – šio meno gerbėjų ir žinovų pas mus mažai.

– Faktas, kad Anglijoje jų gerokai daugiau nei Lietuvoje. Ir ne šiaip sau – steampunk'as koncentruojasi ties tikromis, teorinėmis ar išgalvotomis Anglijos karalienės Viktorijos epochos technologijomis. Tipiškiausi pavyzdžiai – garo varikliais varomi lėktuvai, Thomo Edisono lemputės. Šis žanras nuo Viktorijos epochos išsiplėtė ir į viduramžius, susimaišė su magine fantastika ir siaubo fantastika. Steampunk'o kūriniuose dažnai atrandamos įvairios slaptos draugijos ir sąmokslo teorijos, pavyzdžiui, Masonų ložė ar Bavarijos "Illuminati" sekta. Linkolno mieste net vyksta didžiausias keturių dienų steampunk'erių festivalis "Asylum Stampunk Festival". Jame apsilankyti yra viena didžiausių mano svajonių. Į Linkolną suvažiuoja tūkstančiai persirengusių skrybėlėtų džentelmenų ir Viktorijos laikų damų. Gailiuosi, kad gyvendamas Anglijoje nenuvažiavau. Tiesa, ir Lietuvoje turime keletą šiai kultūrai pasišventusių veikėjų. Tai Andrius Tapinas, rašantis steampunk'o stiliumi, taip pat Artūras Tamašauskas, kuris lipdo skulptūras.

– Galbūt tai savotiškas privalumas – kuo mažiau konkurentų, tuo geriau.

– Dabar, ko gero, nerasčiau nė vieno savo pažįstamo žmogaus, kuris neturėtų bent jau mano gamintų sąsagų – mamos, motinėlės, tetos, draugės, visos yra papuoštos. Be progos stengiuosi nedovanoti. Tad prieš šventes paprastai turiu daugiau darbo, siunčiu ir į įvairias šalis. Peržiūrėjęs suvestinę pastebėjau, kad ji labai marga – Kanada, Vietnamas, Italija, Australija, Olandija ir panašiai. Kiekvienas dirbinys unikalus, kažkuo kitoks, nes ir detalės nebūna identiškos. Skiriasi atspalviai, dydis, forma. Akivaizdu viena – žmonių skonis labai skirtingas. Pirmieji iškeliauja tie pakabukai, žiedai ar auskarai, kurie man atrodo nelabai pavykę, netgi negražūs. O būna ir taip, kad pačiam su jais atsisveikinti gaila. Dabar noriu pasiruošti Kaziuko mugei. Šią vasarą prekiavau viename festivalyje, išleidau 300, o uždirbau 40 eurų. Vieni sakė, kad patinka, kiti gailėjo pinigų. Moteris apžiūrinėja, o vyras ar draugas tempia už rankos: "Nagi, einam, už tokią kainą man alaus daugiau išeis!"

Vizitinė kortelė

Gimė 1989 m. vasario 4 d. Radviliškyje.

Mokėsi Radviliškio Vaižganto gimnazijoje.

Vilniaus Gedimino technikos universitete baigė verslo vadybą.