Apie darbą

G.Kučinskienė – profesionali siuvėja-sukirpėja, ilgus metus siuvusi rūbus pramoginių šokių šokėjams. Ji pati iki 41 metų šoko įvairiose grupėse bei ansambliuose. Jaunystėje ši elegantiška moteris buvo modelis, demonstruodavo rūbus.

2011 m. G.Kučinskienė įregistravo viešąją įstaigą "Būk mano draugas".

"Pati nesuprantu, kodėl mano kelyje visada atsiranda bedalių gyvūnų. Pasvarstau, kodėl niekas kitas jų nepagailėjo, galiausiai paimu ir nešuosi ar veduosi. Išgydome, nuprausiame, išvaduojame nuo kirminų, sterilizuojame ir randame naujus namus", – apie savo kasdienybę kalbėjo G.Kučinskienė.

Daugybė gyvūnų beglobiais tampa dėl šeimininkų emigracijos. Tai labai stebina ir piktina gyvūnų mylėtoją. Nemaža dalis augintinių nepageidaujami pasidaro, kai paaiškėja, kad šeimos nariai jiems alergiški. Moteris pati visą gyvenimą kamavosi su šia liga, daug kartų gulėjo ligoninėje, o įsteigusi gyvūnų prieglaudą išmoko gyventi beveik be vaistų.

"Niekada nežinau, kiek tą dieną turėsiu talkininkų. Neleidžiu prie augintinių jų nemėgstančių žmonių. Labai sudėtinga rasti, kas visą laiką sutiktų kuopti išmatas. Buvo dienų, kai visiškai nebuvo kam dirbti, plūkėmės dviese su vienu darbuotoju. Baigėme prieš vidurnaktį ir iš prieglaudos ne išėjome, o iššliaužėme. Gelbėti gyvūnus neturint pinigų – labai sudėtinga, – atviravo G.Kučinskienė. – Kai nuo manęs priklauso keli šimtai gyvybių, negaliu sau leisti svarstyti, ar dar turiu noro bei jėgų dirbti šį darbą. Privalau ir viskas. Jie nori gyventi ir tai yra pagrindinis variklis."

Maisto keliems šimtams lojančių ir miauksinčių augintinių moteriai padeda parūpinti neabejingi žmonės. Vieni aukoja maisto, kiti jį atgabena. Galvodama apie gyvūnų gerovę, moteris nusprendė plėsti prieglaudos ribas, nupirko daugiau voljerų, ketina įrengti bent porą šunų aikštelių, kuriose augintinius būtų galima vedžioti, leisti jiems paišdykauti.

Per kiek daugiau nei penkerius metus G.Kučinskienė rado naujus namus daugiau nei 1 800 gyvūnų. Prieglaudoje nuolat gyvena apie 300 gyvūnų. Kai kurių jų istorijos vertos romanų. Moteris žino kiekvieno jų vardą, gali valandų valandas pasakoti, kur ir kokios būklės rado, kaip keitėsi globotinių sveikata ir net būdas.

"Mūsų senbuvis – vilkšunis Reksas. Jis prieglaudoje gyvena jau trejus metus. Dabar jam – apie 16 metų. Du kartus jau buvo prie mirties, bet mes neleidom jam išeiti, gydėme ir pakėlėme ant kojų. Gyvens tiek, kiek jam skirta. Šeila pas mus jau šeštus metus. Mažutis šuniukas užmiesčio sodyboje buvo prirakintas grandine, nuplikęs, oda nusėta žaizdomis. Pati tos vietos nebūčiau radusi, žmonės nuvedė. Ilgai gydėme šį šunelį, jis vėl tapo gražus ir guvus. Vienas žmogus norėjo ją paimti, ketino vėl prirakinti grandine kaime prie būdos. Nedaviau", – pasakojo G.Kučinskienė.

Neseniai tarptautinės gyvūnų šventės proga Klaipėdos valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vadovas Antanas Bauža G.Kučinskienę apdovanojo Šv. Pranciškaus medaliu.

Apie šeimą

Paprašyta papasakoti apie šeimą, G.Kučinskienė vardija mylimų anūkėlių vardus: Estela ir Selina.

"Anūkėlės, mano dukrelė ir jos vyras – mano žentas – štai, kas yra mano šeima. Esu laiminga, turiu šeimą, nuostabias mergytes, dirbu tai, kas man patinka ir atrodo svarbu, ko dar galima norėti", – svarstė klaipėdietė.

Apie pomėgius

Nuo mažumės mėgusi augalus bei gyvūnus moteris šio pomėgio neapleidžia iki šiol. Įsitraukusi į gyvūnų gelbėjimą moteris prieglaudoje praleidžia didžiąją dienos dalį, valandų pritrūksta net miegui, tad apie kitokią saviraišką G.Kučinskienė kol kas net galvoti neturi laiko.

Apie Klaipėdą

Uostamiestyje G.Kučinskienė gyvena nuo dvejų metų. Tai jos vaikystės, jaunystės ir brandos miestas, todėl jai – labai brangus.

"Su Klaipėda susiję visi gražiausi mano gyvenimo įvykiai. Čia augau, ištekėjau, čia gimė dukrytė, anūkėlės. Šiame mieste yra visas mano gyvenimas. Man Klaipėdoje viskas miela, artima, neįsivaizduoju savęs niekur kitur. Akys iki šiol nėra atbukusios nuo miesto vaizdų, pastebiu, kaip gražu, kaip miela gyventi", – kalbėjo moteris.

Gyvenimo credo

"Niekada nepasiduoti. Jeigu skęsti, pasiek dugną, atsispirk ir kilk – taip gyvenu. Visas mano gyvenimas primena kovą. Kartais mano pažįstamos tikina, kad mano vietoje išprotėtų, bet mane stebina tokios kalbos. Neleidžiu sau suglebti ir atsipalaiduoti. Kito kelio nėra, vadinasi, turiu eiti tik į priekį. Jei kada nors rasčiau tokį patį žmogų, kuris perimtų mano veiklą, būčiau laiminga", – neslėpė G.Kučinskienė.

Apie Metų klaipėdietę

Itin santūri moteris atviravo prašiusi savo pažįstamų nebeįtraukti jos pavardės į Metų klaipėdietės rinkimus. Kai sužinojo, kad už ją aktyviai balsuojama, sutriko. Viena bičiulė įtikino G.Kučinskienę džiaugtis tuo, kad skaitytojų valia pateko į konkurso finalą. Juk žmonės balsavo dėkodami jai už darbą, dėl kurio moteris tiek daug paaukojo.