Ivano Rūsčiojo gimdytoja

Operos dainininkė klaipėdietė Ona Glinskaitė gražiausius savo gyvenimo metus praleido Sankt Peterburgo Marijos teatre, talpinančiame daugiau kaip pusantro tūkstančio žiūrovų.

Soprano pagrindinių operinių partijų atlikėja O.Glinskaitė yra pasirodžiusi su žymiausiais pasaulio dainininkais ir dirigentais Drezdeno, Berlyno, Leipcigo, Mančesterio, Londono, Nicos, Maskvos operos teatruose.

Moteris prasitarė, kad yra pirmojo Rusijos caro Ivano Vasiljevičiaus (1530–1584), praminto Ivanu Rūsčiuoju, kurio motina – Elena Glinskaja, giminaitė.

"Mano senelis Placidas Glinskis papasakojo įdomių dalykų. Žinau, kad esame kilę iš totorių-mongolų, aukštos kilmės kunigaikščių šeimos. Mykolas Glinskis – labai išsilavinęs žmogus, mokėjo daug kalbų, buvo aštraus proto žymus karvedys. Jo dėka buvo atmušti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK) puolę Krymo totoriai. Už tai jis paprašė Smolensko žemių, kurios tuo metu priklausė LDK. Tarp kunigaikščių tuo metu vyko didelė kova, Mykolo nemėgęs Žygimantas Senasis pasiuntė prieš jį pulkus karių. Teko bėgti į Maskvą, kur gyveno Mykolo brolio dukra Elena Glinskaja, turinti lietuviškų šaknų", – giminės istoriją pasakojo klaipėdietė.

E.Glinskaja ištekėjo už Maskvos didžiojo kunigaikščio Vasilijaus III. Vyras anksti mirė ir jai liko šešerių metų sūnus Ivanas Vasiljevičius. Valdyti jis buvo per mažas, todėl Maskvos kunigaikštystę į savo rankas suėmė pati Elena. Rusijos kunigaikščiai labai pyko dėl to, kad Maskvą valdo ne rusė, uždarė Eleną į vienuolyną ir nunuodijo.

"Žinau, kad būsimąjį carą tuo metu globojo geras Elenos draugas, vadinamasis favoritas. Galiausiai vaiko akyse nužudė ir jį. Su M.Glinskiu taip pat buvo žiauriai susidorota. Kaip paaiškėjo, esu iš Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės totorių kilmės kunigaikščių ir bajorų giminės. Gavau bajorystės pripažinimo aktus", – dėstė 78-erių O.Glinskaitė.

Klaipėdietė teigė, kad jos senelis kartą viename pobūvyje buvo labai nustebintas, kai vienas Radvilų priėjęs užkalbino.

"Senelis pasakojo, kad priėjo Radvila, padavė ranką ir paklausė: "Pone Glinskai, kodėl jūs stovite nuošalyje, ar jūs žinote savo kilmę?" Senelis tai žinojo, bet to patvirtinančių dokumentų neturėjo. Jam patarė važiuoti į Vilniaus archyvą ir išsiimti savo kilmės dokumentus", – pasakojo O.Glinskaitė.

Paklausta, ar moteris sieloje jaučia garsios giminės didybę, nusijuokusi atsakė, kad tikrai ne.

Kukliai nutylėjo giminystę

Apie bajorišką kilmę ir giminystę su iškiliu popiežiumi per pastarąjį interviu kukliai nutylėjo klaipėdietis visuomenininkas ir politikas Vytautas Lupeika.

Pasirodo, jo senelė (tėvo mama) ir popiežiaus Jono Pauliaus II mama buvo tikrų brolių dukros, pirmos eilės pusseserės – Ona ir Emilija Kačerauskaitės.

Taigi V.Lupeika yra gana artimas Karolio Józefo Wojtyłos (1920– 2005) giminaitis. 2014 m. popiežius buvo kanonizuotas šventuoju. Per visus beveik 27 jo pontifikato metus vis pasigirsdavo kalbų apie jo lietuviškas šaknis.

Jono Pauliaus II motina Emilija Kačerovska (1884–1929) buvo kilusi iš Žemaitijos, Leckavos parapijos, esančios Mažeikių dekanate prie Latvijos sienos.

Emilija susipažino ir vėliau ištekėjo už Lenkijos kariuomenės leitenanto Karolio Wojtyłos (1879–1941). Jiems gimė sūnus Edmundas (buvo gydytojas, mirė 1932 m.), būsimasis popiežius Karolis bei dukra Olga (mirė kūdikystėje).

Apie giminystę su popiežiumi žinojau seniai, ir mano tėvukas apie tai užsimindavo.

"Apie giminystę su popiežiumi žinojau seniai, ir mano tėvukas apie tai užsimindavo, nuolatos apie tai kalbėjo ir jo trys seserys. Kai Jonas Paulius II buvo atvykęs į Lietuvą, mačiau jį iš tolo, prieiti arčiau buvo neįmanoma. Pamenu, kaip jis atsiklaupęs meldėsi Kryžių kalne ir susikaupęs, susimąstęs bučiavo žemaičių žemę. Jis ne kartą buvo prasitaręs, kad Lietuvoje yra pusė jo širdies", – kalbėjo V.Lupeika.

Vyskupo giminaitis – istorikas

Klaipėdos gyventojų telefonų knygoje yra ne vienas Valančius ar Valančiauskas. Galima manyti, kad jie turi sąsajų su viena svarbiausių XIX a. vidurio Lietuvos religinio, kultūrinio ir politinio gyvenimo figūrų vyskupu Motiejumi Valančiumi (1801–1875), nes dvasininko giminė buvo gana plati.

Prieš porą metų dienraštis rašė apie klaipėdietį istorijos mokytoją Juozą Valančiauską, kuris tada prasitarė esąs legendinio žemaičių vyskupo giminaitis.

"Taip, M.Valančius – tiesioginis mūsų giminaitis. M.Valančiaus tėvas ir net nebesuskaičiuoju, kurios kartos mano prosenelis, buvo broliai. Tai, kad mūsų giminės žmogus yra garsusis vyskupas, žinojau visada. XIX a. pradžioje nuo Nasrėnų atsikėlė mūsų prosenelis ir įsigijo ūkį prie Gegrėnų. Ten gyveno dar vieni Valančiauskai, bet jie nebuvo giminės", – anuomet dienraščiui pasakojo J.Valančiauskas.

Istorijos mokytojas tada prisiminė, kad garsiuoju vyskupu ir jo veikla labai domėjosi jo dėdės – tėvo brolis Jurgis rinko medžiagą čia, Lietuvoje, ir siuntė kitam dėdei, savo broliui Grigui Valančiui, kuris gyveno Amerikoje.

1978 m. Los Andžele jo iniciatyva buvo išleisti du tomai biografinių pasakojimų apie M.Valančių "Žemaičių Didysis".

"Kodėl vieni jūsų giminaičiai Valančiai, o kiti Valančiauskai? Tarpukariu, kai kilo lietuvinimo vajus, didelė dalis inteligentijos trumpino pavardes. O daliai tų, kurie užsiėmė žemės ūkiu, tas dalykas nebuvo toks svarbus ir rūpimas. Todėl ir mūsų šeimos pavardė liko Valančiauskai, bet ne Valančiai", – patikslino klaipėdietis.

Plati S.Daukanto giminė

Nemažai bendrapavardžių ir tiesioginių giminaičių Klaipėdoje šiandien turi ir dar vienas garsus lietuvių istorikas, rašytojas ir švietėjas, vienas pirmųjų tautinio atgimimo ideologų Simonas Daukantas (1793–1864).

Lietuvos jūrų muziejuje dirba fotografas Alfonsas Mažūnas. Klaipėdietis – penktos kartos garsaus istoriko giminaitis.

"Nesu sudaręs genealoginio medžio, tačiau domėjausi tuo. Mano proprosenelės mergautinė pavardė Daukantaitė. Pasakojo, kad pas juos namuose buvo likę paties S.Daukanto raštų, tačiau per tuos istorinius kataklizmus nemažai jų pradingo", – teigė A.Mažūnas.

A.Mažūno mamos brolis 73-ejų klaipėdietis Vaclovas Savickas patikslino, kad jų giminės linija eina iš S.Daukanto tėvo brolio.

"Gal ketvirtoje ar penktoje klasėje išgirdau šeimoje kalbant apie mūsų giminystės ryšius su garsiuoju istoriku ir net namuose buvo dalis jo raštų. Labai gaila, kad daug šio garsaus žmogaus relikvijų iš mūsų tėvų namų išvežė kažkokie žmonės, prisistatę esą iš Kauno muziejaus. Tai buvo gal 1948 ar 1949 m. Jie žadėjo pasidaryti kopijas ir originalus mums grąžinti. Bet taip ir negrąžino", – apgailestavo V.Savickas.

"Ši tema šeimoje – tabu"

Klaipėdoje gyvena ir kontroversiškai vertinamo generolo Andrejaus Vlasovo (1900–1946) artimas giminaitis. Vyras kategoriškai atsisakė bendrauti šiuo klausimu, neleido skelbti jo pavardės.

"Mūsų šeimoje ši tema – tabu, todėl neketinu apie tai atvirauti, nepykite", – kaip kirviu nukirto klaipėdietis.

Tuo stebėtis nereikėtų, nes tarybiniais laikais apie generolą buvo kalbama arba blogai, arba visai nekalbama, nes Antrojo pasaulinio karo metais jis su savo vadinamųjų Rusijos išvadavimo arba vlasovininkų armija kovojo hitlerinės Vokietijos pusėje kaip opozicija J.Stalinui.

Vokiečiams pasiūlius, A.Vlasovas ėmėsi vadovauti armijai, kurios pagrindinis tikslas – nuversti bolševikų režimą.

Lig šiol nesutariama, ar generolas A.Vlasovas – kolaborantas, ar kovotojas už Rusijos laisvę.

Pasakojama, kad jis su savo divizija pasidavė vokiečiams, atidengė frontą ir dėl jo Maskva tik per plauką nebuvo užimta. Tačiau esą iš tikrųjų šis rusų generolas jokios divizijos hitlerininkams neatidavė.

A.Vlasovui buvo tik 36 metai, kai J.Stalinas suteikė jam generolo laipsnį. Jis buvo itin žinomas dar prieš prasidedant karui, gavęs ne vieną aukštą apdovanojimą. Perėjo visas karinės karjeros pakopas ir buvo gerbiamas armijoje.

Istorikai tvirtina, jog drama, kuri ištiko generolą prie Leningrado, ir vėlesnis jo gyvenimas negali būti vertinamas vienareikšmiškai, nepaisant to, akivaizdu, jog artimi giminės, kurių nesunaikino stalinistai, generolo kategoriškai atsižadėjo ir iki šiol apie jį vengia kalbėti.

Kraujo saitais nesididžiuoja

Yra dar viena klaipėdietė, kuri nesididžiuoja esanti žinomo žmogaus giminaitė. Raudonojo arba Kruvinojo Felikso giminystė – jokia garbė, taip mano solidaus amžiaus moteris, kuri susijusi su sovietinių represinių struktūrų įkūrėju Feliksu Dzeržinskiu (1877–1926).

Moteris net į kalbas nesileido, sužinojusi, apie ką norima išgirsti. Esą tebūnie viskas taip, kaip yra. Sumaišties gyvenimo saulėlydyje ji nenorinti. Ir jos prašymas suprantamas.

Tarybų Rusijos vidaus reikalų liaudies komisaras, pasižymėjęs ypatingu aršumu įtvirtinant bolševikų valdžią, buvo kilęs iš LDK bajorų Samsonų šeimos. Pasakojama, kad vaikystėje tėvo šautuvu jis nušovė seserį. Tėvai faktą nuslėpė, o sūnų išvežė į Vilnių.

Jis buvo pašalintas iš Vilniaus gimnazijos už dalyvavimą socialistų partijos veikloje. 1897 m. atvyko į Kauną, dirbo įvairiose gamyklose, organizavo streikus, paskui buvo suimtas ir 11 mėnesių kalintas Kauno kalėjime. 1898 m. ištremtas į Viatkos guberniją, iš kur pabėgo. Keletą metų praleido Varšuvos ir kituose kalėjimuose. Iš viso už politinę veiklą kalėjimuose praleido daugiau nei 10 metų.

Paskui už viską atsigriebė įkurdamas represinę struktūrą ČK (rus. ЧК, sutrumpinimas iš Всероссийская чрезвычайная комиссия по борьбе с контрреволюцией и саботажем при Совете народных коммисаров, Visos Rusijos Ypatingoji komisija kovai su kontrrevoliucija ir sabotažu prie Liaudies komisarų tarybos), kurios paskirtis buvo kovoti prieš kontrrevoliuciją, vykdyti revoliucinės partinės vadovybės potvarkius ir nurodymus.

ČK vykdė terorą, diversijas įvairiose pasaulio valstybėse, naudojo politines žmogžudystes kaip priemonę savo tikslams įgyvendinti. Tad natūralu, jog krauju susitepusio giminaičio klaipėdietė pripažinti neskuba.