Prieš trejus metus į Airiją išvykęs klaipėdietis, buvęs miesto tarybos narys Gintaras Navickas, sieks, kad jo vadovaujama Airijoje gyvenančių lietuvių bendruomenė netrukus imtų artimiau bendrauti su uostamiesčiu.

– Kada ir kodėl nutarėte išvykti į Airiją, negi Lietuvoje neradote, kur save realizuoti?

– Priešingai, tuo metu Lietuvoje turėjau darbą, duonai ir kitkam užteko, tačiau laikui bėgant bei vaikams augant supratau, kad mano uždirbamų pajamų neužteks jiems išlaikyti, išleisti į prestižinius mokslus, tad naujo darbo nutariau pasidairyti svetur. Tuomet sužinojau, jog viena tarptautinė kompanija Airijoje ieško automobilių techninės apžiūros inspektoriaus. Ta kompanija užsiima analogiška veikla kaip mūsų šalyje "Regitra". Kadangi mano išsilavinimas atitiko reikalavimus, nepaisant to, kad Lietuvoje pagal savo specializaciją beveik nedirbau, nutariau dalyvauti atrankoje. Kai išsiunčiau gyvenimo aprašymą, netrukus po to sulaukiau darbuotojų atrankos specialistų skambučio. Jie paprašė manęs, kad atsiųsčiau įvairius dokumentus, diplomų kopijas, o gana greitai sulaukiau ir kvietimo dalyvauti pokalbyje, kuris vyko Vokietijoje, Berlyne. Po šio susitikimo konkretaus pasiūlymo dirbti sulaukiau tik po pusantro mėnesio, kai jau buvau praradęs viltį, kad jie mane atsirinks. Tad pasirašiau kontraktą ir štai jau lygiai treji metai – ten išvykau 2007-ųjų sausio 5-ąją – kaip aš dirbu Airijoje.

– Išvykote dėl to, kad norėjote pasirūpinti geresne vaikų ateitimi, tad ar šeimą išsivežėte kartu?

– Deja, ne, kol kas mano šeima gyvena Lietuvoje. Mano dukra yra gimnazistė, iki mokslų baigimo jai liko pusantrų metų, tad kol ji nebaigs mokyklos, tol maniškiai į Airiją nesikels. O sūnus jau savarankiškas – jis gyvena ir dirba Vilniuje. Norėčiau, kad dukra nutartų studijuoti Dublino universitetuose, tačiau kaip bus taip – leisiu jai pačiai pasirinkti. Tad kol kas su šeima bendraujame per atstumą, kartais jie mane aplanko Dubline, kartais aš grįžtu į Klaipėdą. Stengiamės pasimatyti ne rečiau kaip kas tris mėnesius.

– Ar savo gyvenimą siejate su Airija, neplanuojate, sugrįžti į tėvynę?

– Aš ir dabar nemanau, kad gyvenu Airijoje, aš šioje šalyje tik dirbu, o gyvenu Lietuvoje. O rimtai kalbant, tai iš tiesų labai norėčiau sugrįžti į Lietuvą, tačiau viską lemia finansai. Jeigu dabar atsirastų tokios sąlygos, galimybė čia gauti tokį darbo pasiūlymą, kad galėčiau uždirbti tiek, kiek dabar uždirbu Airijoje, net nedvejodamas iškart sugrįžčiau. Tačiau stebint, kokia šiandieninė ekonominė situacija yra Lietuvoje, kaip sparčiai auga nedarbas, vilčių sugrįžti bent jau artimiausiais metais nematau.

– Turbūt lengviau išgyventi tėvynės ilgesį jums padeda bendravimas su kitais lietuviais, kurių Airijoje ne tiek jau ir mažai?

– Tikrai taip, lietuvių čia labai daug. Vien oficialiai registruotų, kurie dirba legaliai čia yra per 100 tūkst. Tai tikrai didelė bendruomenė, žinant, kad Airija yra maža valstybė, kurioje gyventojų skaičius nesiekia nė keturių milijonų. Tad su lietuviais mes dažnai susitinkame, bendraujame, minime visas lietuviškas šventes, rengiame įvairius lyrikos ir poezijos vakarus. Gaminame ir lietuviškus patiekalus, stengiamės viską daryti taip, kad jaustumėmės kaip namie. Manau, kad kiekvienam čia gyvenančiam lietuviui tai yra labai svarbu, visi trokšta, kad jų vaikai, anūkai, nepamirštų lietuvių kalbos, o bendravimas tarpusavyje tai padeda padaryti. Itin populiarios yra mūsų organizuojamos šeštadieninės mokyklėlės, į kurias lietuviai atveda savo vaikus. Jie čia mokomi lietuvių kalbos, istorijos. Nenustebčiau, kad Airijoje gyvenantys lietuviai vaikai apie tėvynę, jos šventes ir tradicijas žino net kur kas daugiau nei Lietuvoje gyvenantys vaikai.

– Nors vadovauti Airijos lietuvių bendruomenei jūs pradėjote visai neseniai – praėjusių metų lapkritį, jau turite nemažai planų.

– Taip, norime kur kas glaudžiau bendradarbiauti su Lietuva. To pageidauja ir patys airiai – Mayo grafystės Balinrobo miestelio valdžia, kuri neseniai mūsų paprašė, kad padėtume jiems užmegzti glaudesnius ryšius bent su vienu Lietuvos miestu. Kadangi esu klaipėdietis, todėl ir pasiūliau Klaipėdos valdžiai bendradarbiauti su Balinrobo miesto valdžia. Bendradarbiavimo projektas tarp Klaipėdos miesto savivaldybės ir Mayo grafystės Balinrobo miestelio turėtų apimti kultūrinius bei turizmo mainus, abiejų pusių delegacijų vizitus, mokymus.

– Kodėl airius taip domina Lietuva?

– Lietuvių bendruomenė Airijoje išties didelė, tad turbūt nerastumėme nė vieno airio, kuris nieko nežinotų apie Lietuvą. Iš pradžių jiems mūsų šalis atrodė kažkokia egzotika, o tam yra ir priežastis. Prieš 75-erius metus Amerikos lietuvis Feliksas Vaitkus bandė pakartoti Dariaus ir Girėno skrydį per Atlantą, kuris baigėsi nesėkmingai. Šis žygis skyrėsi tik tuo, kad F.Vaitkus liko gyvas. Tuomet lėktuvas nusileido Airijoje, būtent Balinrobo miestelyje, kur tuometiniams gyventojams šis įvykis atrodė be galo didžiulis, nes ten buvo toks kraštas, kur žmonės dar nebuvo net lėktuvų matę. Iki pat šiol šis įvykis jiems atrodo itin didelis, amžiaus įvykis. Toje vietoje, kur nukrito lėktuvas, jie net nori paminklą ateityje pastatyti. Jam jau net skirta vieta. Kadangi Balinrobo miestelio gyventojai taip gerbia lietuvius ir nori glaudžiai su jais bendradarbiauti, nutarėme užmegzti ryšius su Klaipėda. Šiemet sukanka 75-eri metai po šio įvykio, tad rugsėjo pabaigoje – spalio pradžioje Balinrobo miestelio valdžia nori surengti didžiulę šventę jam paminėti. Tikimasi, kad ateityje ji virs į gražią tradiciją, kurią kartu švęs ne tik Balinrobas, lietuviai, bet ir visa Airija.