Orientyras – 6 arba 12 mėnesių

Nevaisingumo gydymo ekspertai akcentuoja, kad norint prisišaukti gandrus, svarbu nedelsti ir kuo anksčiau kreiptis pagalbos. Tačiau apie krykštaujančius mažylius svajojančioms poroms kartais kyla dilema, kada ieškoti pagalbos. Kai kurie suskumba registruotis konsultacijai dėl nevaisingumo vos po kelių mėnesių bandymų pastoti, kiti delsia net dešimtmečius.

Socialinėje paskyroje ir gyvai pacientus konsultuojantis akušeris ginekologas T. Lūža taip pat dažnai sulaukia klausimų, kada reikėtų kreiptis pagalbos. Pasak gydytojo, jei abu partneriai yra ne vyresni nei 30 metų ir neturi sveikatos bėdų, ramiai susilaukti vaikų gali bandyti iki metų laiko. Per metus laiko pastoti pavyksta 80 proc. moterų.

Greičiau ieškoti pagalbos rekomenduojama, jei moteris vyresnė nei 35 metų, turėjo tam tikrų ginekologinių problemų ar kitų sveikatos bėdų.

Skirtumas: T. Lūža paaiškino, kad kai moteris operuojama dėl vaisingumo, operavimo būdai šiek tiek skiriasi nuo įprastos operacijos. / „Northway“ nuotr.

„Nevaisingumas nustatomas ir pora pradedama tirti bei gydyti, jei gyvendama reguliarų lytinį gyvenimą ir nevengdama nėštumo, moteris nepastoja per 12 mėnesių. Jei moteris vyresnė nei 35 metų ar žinoma aiški nevaisingumą galinti sąlygoti priežastis (mėnesinių ciklo sutrikimai, buvę uždegimai, endometriozė, traumos, operacijos, kiaušintakių patologija), tyrimus rekomenduojama pradėti, jei moteris nepastoja per šešis mėnesius“, – papildė kolegą gydytoja Ž. Petrutienė.

Kartais prireikia operacijos

Remiantis tarptautine statistika, 20 – 30 proc. vaisingumo sutrikimo atvejų lemia moters sveikatos problemos. Apie 15 proc. moterų susiduria su nevaisingumu dėl endometriozės.

„Liga trikdo vaisingumą dėl daugelio faktorių: susidariusių sąaugų mažajame dubenyje, susiformavusių endometriozinių cistų kiaušidėse, mažinančių kiaušidžių rezervą, biologiškai aktyvių medžiagų, kurios neigiamai veikia lytines ląsteles ir embriono implantaciją“, – apie vieną dažniausių moterų nevaisingumo priežasčių pasakojo Ž. Petrutienė.

Mažinti galimybę pastoti gali ir kitos priežastys: kiaušintakių patologija (įgimti ar įgyti pažeidimai po infekcijų, endometriozės, operacijų), sąaugos pilvo ertmėje (po buvusių mažojo dubens uždegimų, operacijų), gimdos patologija (vystymosi anomalijos, buvę uždegimai, miomos).

Pasak Ž. Petrutienės, gydant šias būkles prireikia chirurginės intervencijos. Pirmenybė teikiama minimaliai invazyviems endoskopiniams metodams.

Nors moters amžius nėra pagrindinis kriterijus, kada gali prireikti chirurginės intervencijos dėl nevaisingumo gydymo, tačiau vyresnės moterys dažniau būna susidūrusios su įvairiomis sveikatos bėdomis, nors pasitaiko ir išimčių.

Renkasi tik tausojančius metodus

„Gydant nevaisingumą svarbu maksimaliai tausoti lytinių organų anatomiją ir funkciją. Žinoma, kiek tai leidžia diagnozuota patologija, todėl pirmenybė teikiama maksimaliai tausojantiems endoskopiniams diagnostiniams ir chirurginio gydymo metodams“, – pasakojo Ž. Petrutienė.

Gydytoja paaiškino kada ir kokie diagnostiniai bei gydymo metodai taikomi. Histeroskopija – gimdos ertmės apžiūra specialiu instrumentu, kuris bendrinėje nejautroje įvedamas per gimdos kaklelį. Histeroskopija atliekama, jei prieš tai atliktų ultragarsinių ar rentgeno tyrimų metu įtariama gimdos anomalija, polypai, pogleivio miomos, gimdos ertmės sąaugos. Šios procedūros metu, naudojant specialius instrumentus šalinami minėti radiniai, paimamos biopsijos.

Orientyras: pasak Ž. Petrutienės, pagrindiniai nevaisingumo gydymo principai yra paremti greita ir tikslia diagnostika. / „Northway“ nuotr.

Laparoskopija – tai diagnostikos ir gydymo metodas, padedantis apžiūrėti ir įvertinti mažojo dubens ir pilvo organus, kai per nedidelius pilvo sienos pjūvelius įvedama optinė sistema ir ploni chirurginiai instrumentai. Įvertinama gimdos, kiaušidžių būklė, sąaugos, kiaušintakių būklė ir jų praeinamumas, endometriozė bei nustatoma jos stadija.

Laparoskopijos metu šalinamos sąaugos, kiaušidžių cistos, koaguliuojami endometriozės židiniai, atliekamos kiaušintakių plastinės operacijos, šalinamos miomos.

Svarbus gydytojo profesionalumas

Pasak Ž. Petrutienės, pagrindiniai nevaisingumo gydymo principai yra paremti greita ir tikslia diagnostika. Chirurginis gydymas leidžia daugiau padaryti ir be sudėtingų apvaisinimo procedūrų.

„Endoskopinė chirurgija gera tuo, kad aptikus akivaizdžią kliūtį pastojimui, ji iškart ir pašalinama. Tokiu atveju moters pastojimo procentas gali siekti net 100. Kai kurios literatūros šaltiniais sėkmės rodiklis būna apie 80 – 90 procentų. Endoskopinė chirurgija yra mažai invazyvi, tausojanti organus bei sveikatą“, – kolegei antrino T. Lūža.

Geri rezultatai po chirurginės intervencijos priklauso ir nuo gydytojo profesionalumo, tad svarbu, kad pasirinktas operavimo būdas būtų tausojantis organus.

„Kai moteris operuojama dėl vaisingumo, operavimo būdai šiek tiek skiriasi nuo įprastos operacijos: naudojami plonesni instrumentai, labiau tausojami audiniai ir organai. Labai svarbu, kad pastojimui svarbūs organai ne tik išlaikytų savo funkcijas, bet jas būtų galima ir dar labiau pagerinti“, – aiškino gydytojas.

Po tokių tausojančių operacijų moteris gali greičiau grįžti prie kasdienės veiklos, nes pooperacinis laikotarpis būna kur kas trumpesnis nei kitais atvejais.

Gimdžiusi ar negimdžiusi?

Ar skiriasi nevaisingumo gydymas gimdžiusioms ir negimdžiusioms moterims? Pasak T. Lūžos, priklausomai nuo to, ar nevaisingumas yra pirminis ar antrinis, priklauso sėkmingo gydymo procentai. Jei moteris buvo pastojusi, nors ir nesėkmingai, toje pačioje partnerystėje – tai jau geras ženklas, kad gali pavykti pastoti natūraliai, o prireikus pagalbinio apvaisinimo, sėkmės tikimybė būna kur kas didesnė.

„Gydant nevaisingumą bei taikant chirurginius metodus tausojamos ir gimdžiusios, ir negimdžiusios moterys, nes gydymo metodai taikomi, remiantis geros medicininės praktikos rekomendacijomis ir metodikomis“, – reziumavo Ž. Petrutienė.