Gydytojas M. Fiodorovas: man patinka viskas, ką darau

  • Teksto dydis:

Jei ne mamos užsispyrimas, šiandien gal neturėtume puikaus ortopedo traumatologo Marko Fiodorovo. Svajojęs likti gimtajame uostamiestyje, būsimasis chirurgas buvo „ištremtas“ į Vilnių studijuoti medicinos.

Kabina tai, kas sunku

Šiandien medicinos centro „Northway“ Chirurgijos centro Klaipėdoje ortopedijos ir traumatologijos skyriaus vadovas, buvęs Lietuvos artroskopijos ir sporto traumatologijos asociacijos prezidentas gydytojas Markas Fiodorovas dėkingas mamai už tokį savo gyvenimo posūkį ir tikina, kad dirbdamas mėgstamą darbą niekada nepavargsta. O kai nori atsipūsti nuo operacijų, traumų ir sporto medicinos – neria į sportą.

– Kai tarėmės dėl pokalbio, vardinote, kiek daug operacijų turite kasdien, paskui laukia paskaitos ir mokymai užsienyje. Kaip viską spėjate?

– Dienos savaitėje pritrūksta. Jei būtų 8 dienos, gal tada viską spėčiau. Man patinka viskas, ką darau. Ko imuosi, darau iš dūšios ir iki galo: darbe, namuose, sporte.

Mano darbotvarkė – intensyvi: operuoju nuo ryto iki vakaro 18–19 val., bet ir po tokios darbo dienos vakare jaučiuosi kupinas jėgų. Aktyviai gyvenu nuo pat vaikystės. Mokykloje nuo 1 iki 12 klasės lankiau stalo tenisą. Turėjau nemažai pasiekimų. Atsisveikinau su stalo tenisu, kai išvažiavau studijuoti.

 

 

– Kokia sporto šaka užėmė stalo tenisą po studijų?

– Su plungiškiu draugu nuvažiavome žvejoti į Platelių ežerą. Kol žvejojau, draugas nusprendė paburiuoti: atsistoja ant burlentės ir krenta, atsistoja ir krenta, pavažiuoja metrą ir krenta. Neiškenčiau: „Duok parodysiu, kaip reikia“. Iš šono žiūrint viskas atrodė paprasta. Atsistoju ir krentu, atsistoju ir krentu... Nusibrozdinau visus kelius, per tą pusvalandį nė karto normaliai neatsistojau ant burlentės, kad pasiimčiau burę. Bandžiau kitą dieną, dar kitą, vis nepavykdavo. Bet mane užkabino!

Parduotuvėje nusipirkau pradedančiojo inventorių, man paaiškino, kaip ir ką reikia daryti. Laikui bėgant išmokau buriuoti. Iš pradžių mokiausi savarankiškai, paskui samdžiau trenerį. Mano pirmasis glisas – Lazdininkų ežere prie Šventosios: jau buvau išmokęs plaukti su burlente, buvau įsilipęs į burlentės kilpas, kai timptelėjo vėjas ir pradėjau šutinti per bangas – lentos vairuoti nemoku, bet toks „kaifas“! Matau – priekyje meldai. Galvoju: tiek to, bent jau malonumą patirsiu ir įkritau į meldus. Nuo to ir pradėjau – pajutau, kokį malonumą duoda buriavimas. Kai skrodi per vandenį, atrodo, daugiau nieko nėra – tik tu ir vėjas.

Kasmet, važiuojant atostogauti su šeima, stengiamės pasirinkti vietą, kur galėčiau paburiuoti. Kartu pasiimdavau ir trenerį. Išmokau ir apsisukti, ir apsiversti. Žmonai pamokėdavau, kad mane pafotografuotų, tad turiu puikių buriavimo nuotraukų.

Mano ilgametė slaugytoja Asta, su kuria kartu dirbome, jau žinojo: jei pro operacinės langą mato linguojantį medį – po operacijos važiuosiu buriuoti. Nuolat stebėdavau orų prognozes ir, jei tinkamas oras, į automobilį įsimesdavau inventorių.

Dabar Lietuvoje nebeburiuoju. Gal norisi didesnio komforto? Atsimenu, kaip anksti pavasarį prasilauždavau ledus, rankos nušąla, pakratai ir toliau buriuoji. Dabar bristi per ledus nebesinori.

Markas Fiodorovas. Asmeninio archyvo nuotr.

– Ar skrydis į meldus per tuos septynerius buriavimo metus buvo vienintelis nelaimingas nutikimas?

– Vos nenuskendau. Pradedančiojo klaida. Vėjo gūsis permetė mane per burę ir atsidūriau vandenyje po didžiule bure. Tabalavau, jau tikrai galvojau, kad nuburbuliuosiu. Stresinėje situacijoje nepagalvojau, kad būtų užtekę atsisegti diržus.

Pokalbiai su velniuku

– Minėjote, kad aistra buriavimui išblėso. Kas užėmė šią vietą?

– Prieš penkerius metu atradau dviračių sportą. Operavau nuo vaikystės sportuojantį dviračių trenerį, kuris pasiūlė pasivažinėti. Nusipirkau tą nepatogųjį dviratį. Po kurio laiko pasiūlė dalyvauti varžybose.

Dviračių sportas – vienas sunkesnių, nors iš šono galbūt taip neatrodo. Mane kabina tai, kas sunku. Dalyvauju B lygos, kurią sudaro buvę profesionalai arba stiprūs mėgėjai, 100 km ir ilgesnėse varžybose. Važiuoji, atrodo, sunku, pulsas virš 160 k./min., seilės drimba, atrodo, jau nebegali, o velniukas ant peties ragina mesti varžybas. Žiauriai sunku, bet turiu baigti. Bet tai turbūt ir kabina.

Kasmet atsiranda daugiau patirties. Pernai numyniau 8 tūkst. kilometrų. Kartais per dieną įveikiu po 100 kilometrų. Žiemą taip pat pavažinėju. Dabar ne sezonas, tad daugiau laiko praleidžiu sporto salėje. Savaitei išvažiuoji į kursus ar konferenciją, ir sportinė forma krenta. Paskui turiu atidirbti praleistą laiką.

– Kiek įtakos pomėgiams turi profesija: esate sporto medicinos gydytojas, operavęs ne vieną sportininką?

– Pagalvoju apie galimas pasekmes. Kiekvieną žiemą važiuoju slidinėti. Prieš kelionę daug kas linki nenukristi, nesusilaužyti. Kai pradedi apie tai galvoti, pasidaro negera. Dviračių sporte taip pat nemažai rizikos: 50 sportininkų viename spiečiuje važiuoja 50 km/val. greičiu. Būna nugriūva, užkabina kitą... Tai žinodamas pasirenku blogesnes, tačiau saugesnes pozicijas. Ne kartą esu ir į dilgėles įkritęs ar nuvažiavęs į pievą, kai kiti nukrenta trasoje. Jaunuoliai dažniausiai važiuoja be jokios baimės. Aš jaučiu ribą tarp drąsos ir atsargumo. Bet jei kaskart galvosi apie sporto traumas, kam tada sportuoti?!

Markas Fiodorovas. Asmeninio archyvo nuotr.

– O kaip su žvejyba?

– Man patinka žvejoti. Dabar kelis kartus per metus kartu su sūnumi Faustu važiuojame pažvejoti spiningu. Šis sezonas turbūt bus paskutinis, nes dvyliktokas sūnus išvažiuos studijuoti į Vilnių.

Sūnus nuo vaikystės šoko, bet paauglystėje aistra išblėso. Faustas planuoja stoti į mediciną. Nori sekti mano pėdomis. Kartais mano studijų bičiuliai kamantinėja sūnų, ar pats sugalvojo rinktis specialybę, ar tėvas privertė. Pats nori, ir į operacinę kartu su manimi pasiprašė. Smagu, kad sūnus nori sekti mano pėdomis, nors gal vėliau užkabins kita sritis.

– Ką laisvalaikiu veikia žmona su dukra?

– Žmona Monika su 16 metų dukra Laura jodinėja žirgais. Dukra tuo užsiima nuo 8 ar 9 metų. Ji labai užsispyrusi, ypač žirgų sporte. Gal charakteriu panaši į mane? Laura pelnė nemažai laimėjimų. Pamenu, kartą pietaujant dukra sako: „Tu labai daug sportuoji, bet laimėjimų turi mažiausiai mūsų šeimoje“.

Dukra nuo mažens labai mėgo gyvūnus. Žaviuosi dukra, nes kasdien bet kokiu oru, savaitgalį kartais ir po du kartus, važiuoja į žirgyną. Ar manęs nesuviliojo? Tik kartą buvau užlipęs ant žirgo, bet ir tai dėl lažybų.

– Kiek metų esate kartu su žmona?

– Gal 25 metų. Nežinau, ar čia daug, ar mažai. Taip, ji mano studentiškų laikų meilė. Žmona – taip pat medikė, odontologė.

– Užsiminėte, kad planuojant atostogas stengiatės suderinti visų interesus. Kaip pavyksta?

– Kartais būna sudėtinga, kad būtų ir žirgas, ir plotas buriavimui. Stengiamės, kad visiems tiktų. Vos ne tradicija – kasmet du kartus per sezoną važiuoti slidinėti. Vienas iš tų kartų būna kartu su studijų laikų bičiuliais, o kitas – su šeimomis.

Man tobulos atostogos – aktyvios ir subalansuotos pagal visų šeimos narių poreikius.

Markas Fiodorovas. Asmeninio archyvo nuotr.

Tuščio pavadėlio galia

– Kiek žinau, turite dar vieną šeimos narį. Kaip jis atsirado jūsų šeimoje?

– Visada buvau prieš naminius gyvūnus: vaikas užsiprašo, o paskui pats viską tvarkai. Dukra ilgai įkalbinėjo nupirkti šunį: kol buvo mažesnė, rašydavo raštelius, paskui Kalėdoms užsiprašydavo vienintelės dovanos – šuniuko... Nepasiduodavau. Kartą grįžau naktį po savaitės slidinėjimo su bičiuliais, ryte dukra atėjo su pasiūlymu: pusę metų rytais vedžios tuščią pavadėlį, kad įgautų mano pasitikėjimą ir nupirkčiau šunį. Tą pačią dieną nusipirkome Parsono Raselo terjerę, pavadinome Diva. Nepasakyčiau, kad blogai – augintinis įneša gyvybės.

– O kas dabar vedžioja šunį?

– Kas gali, rytais dažniausiai aš arba žmona, dukra taip pat užsiima. Bjauriu oru? Gyvename nuosavame name, tad išleidžiame ir pašvilpus ji parbėga.

Veža, kai gali mokyti

– Koks Markas Fiodorovas būna namuose ir darbe? Ar labai skiriasi?

– Skiriasi (šypteli). Namuose beveik nešneku. Darbo savaitė būna intensyvi, nuolat bendrauju, tad patinka namų ramybė. Kartais pakanka ramaus pabuvimo su žmona nesikalbant.

– Kaip save apibūdintumėte penkiais charakterio bruožais?

– Tikrai esu užsispyręs – tai paveldėjau iš savo mamos. Jos dėka atsidūriau medicinoje. Mama – anglų kalbos mokytoja, tėvukas – dantų technikas. Norėjau likti Klaipėdoje, studijuoti tuomet dar besikuriančiame LCC tarptautiniame universitete, o mama, įdėjusi daug pastangų, „išgrūdo“ mane į Vilnių. Iš pradžių pykau, o dabar tik galiu padėkoti. Toks esu – jei pradedu ką nors daryti, padarau iki galo.

Perfekcionistas ir maksimalistas – noriu viską atlikti tobulai ir darbe, ir namuose.

Darbštus. Tikiuosi, tai nenuskambės kaip pasigyrimas? Taip, mėgstu su kolegomis dalintis profesinėmis paslaptimis. Mūsų darbas susideda iš tam tikrų niuansų, apie kuriuos nesužinosi vadovėliuose ar „YouTube“. Dalinuosi žiniomis ir džiaugiuosi, kai kitiems pavyksta. Dalyvauju programoje, pagal kurią mokome Vidurio Rytų Europos jaunuosius gydytojus operuoti nuo A iki Z. Savo patirtį, sukauptą per kelis dešimtmečius, jaunam specialistui atiduodu per kelis kursus. Jaunas gydytojas gali greitai tobulėti, jei patenka į geras rankas. Matau, kaip sužimba akys, kai parodai, kaip ką daryti, jeigu kas nors nesiseka. Mane veža, kai galiu mokyti.

Aktyvus. Ant sienos sukabintose kortelėse (išties įspūdingas kiekis – aut. past.) nėra dalyvio, visos iš ten, kur skaičiau paskaitą ar vedžiau kursus. Iki pandemijos net iki Kinijos buvau nuvažiavęs, kur taip pat operavau. Bet čia jau atskira tema.

– Esate daug pasiekęs, turbūt sulaukėte nė vieno pasiūlymo likti kitose šalyse?

– Galėjau likti Anglijoje, siūlė dirbti Abu Dabio (JAE) klinikoje. Nesužavėjo, ten savi niuansai. Teko operuoti Indijoje, Mumbajaus ir Bangaloro universitetinėje ligoninėje.

Mūsų „Northway“ centre Klaipėdoje medicinos lygis labai aukštas. Čia jaučiuosi labai gerai, kaip namuose su šeima. Vidinė ramybė ir galiu daryti tai, ką mėgstu: operuoti ir mokyti. Gal todėl nepavargstu? Per operaciją nebūnu įsitempęs, rankos pačios žino, ką reikia daryti.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Roma

Roma portretas
šiltas žmogus, esu bendravusi, kai operavo sūnui meniską

Ačiū už gerumą ir profesionalumą.

Ačiū už gerumą ir profesionalumą. portretas
Esu be galo dėkinga Gydytojui. Labai kentėjau nuo dešinio peties traumos. Pažįstami patarė kreiptis į Gydytoją M. Fiodorovą. Ir neapsirikau. Maniau, kad niekada nebevaldysiu dešinės rankos. Puikus Gydytojas išoperavo- ir šiandien nebesu invalidė- viskas tvarkoje. Mielas Gydytojau ačiū jums už profesionalumą ir gerumą. Esu dėkinga visą savo likusį gyvenimą.

Nebėra gerų gydytojų Lietuvoje

Nebėra gerų gydytojų Lietuvoje portretas
Turiu problemą - skauda keliai. 1, Traumatologas - plyšęs meniskas, pilnapadystė(rentgenas ,magnetinis rezonansas).Opereacijos nesiūlė(meniskas pats nesugyja), vidpadžiai išrašyti. 2. Traumatologas - padarė rentgeną (viso kūno) - niekas neplyšę, susidėvėjo sanariai klubo. 3. Traumatologas - be retgeno - greičiausiai stuburo problemos. Rezume - trys gydytojai , trys diagnozės. Išvada - ligonis yra tik pinigus nešantis pacientas ir JO SVEIKATA yra JO PROBLEMA. Gal požiūris kitoks jeigu esi SEIMO narys arba turtingas verslininkas.
VISI KOMENTARAI 4

Galerijos

Daugiau straipsnių