Apie darbą

Manau, gražiausias gyvenimo šokis yra tada, kai protas veda, o širdis atsiduoda. Taip gyvenant ir dirbant, žiūrint į priekį, tai ne tik veda, bet ir "veža". Tada dirbi, negalvodamas apie atlygį, nes visada jaučiuosi už tai skolinga gyvenimui. Tik tai, ką atiduodi, lieka amžinai tavo. Savo kelią vilkėdama baltu chalatu pradėjau nuo slaugytojos darbo Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuje. Gydytojos darbą pradėjau dirbti 2004 m. Klaipėdoje, baigusi medicinos magistrantūros ir internatūros studijas Kauno medicinos universitete. Vėliau Vilniaus universiteto Medicinos fakultete baigiau fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojo rezidentūros studijas.

Esu laiminga dirbdama Respublikinėje Klaipėdos ligoninėje, kurioje sveikatos priežiūros paslaugas teikia aukštos kvalifikacijos jauni ir jau profesinę patirtį sukaupę gydytojai, slaugytojos, kiti savo darbą išmanantys specialistai. Puikiai suremontuoti ligoninės pastatai, jaukiai įrengtos naujojo korpuso patalpos. Modernia aparatūra čia diagnozuojamos ir gydomos įvairios patologijos, atliekamos sudėtingos operacijos ir kitos medicininės intervencijos.

Susidūrus su liga, skausmu, paciento ir jo artimųjų dvasiniais išgyvenimais, nepakanka vien medicininio ištyrimo, vaistų išrašymo, procedūrų atlikimo. Teikiant pagalbą, ne mažiau svarbus kiekvienam pacientui tinkamai parodytas dėmesys, atidumas, laiku ištartas gydantis žodis, galintis suteikti viltį ir tikėjimą. Todėl svarbus viso medicinos personalo sklandus komandinis darbas, paremtas tarpusavio pagarba ir supratimu.

Apie šeimą

Gimiau daugiavaikėje gydytojos ir radijo inžinieriaus šeimoje. Kadangi buvau jauniausias vaikas ir augau tarp vyresnių brolių, man niekada netrūko pamokymų ir patarimų. Tėvai mums skiepijo kuklumą, vidinį padorumą, pareigos jausmą, mokė atjautos, dėkingumo, kantrumo, darbštumo, patriotiškumo. Kartu su vyru, žengdami koja kojon, auginame du mokyklinio amžiaus vaikus. Juos mokome tų pačių dalykų, kurių išmokome iš savo mylinčių tėvų ir senelių.

Apie pomėgius

Nors su šeima mėgstame keliauti, niekur pasaulyje neradau tokios jūros, kuri taip gerai suprastų mūsų širdžių kalbą, taip puikiai gydytų jos žaizdas. Tik čia, po sava žvaigždėta padange, galiu lengviau atsikvėpti. Tik čia, basomis eidama putota Baltijos jūros pakrante, žarstydama auksinį pajūrio smėlį, galiu geriau suvokti save. Man tai vienas didžiausių malonumų.

Mano tėvai ir seneliai neturėjo žalingų įpročių, sveiką gyvenimo būdą perėmiau iš savo šeimos, kaip savaime suprantamą dalyką. Nuo mažens valią ir kūną grūdindavau stadione ar bėgiodama paupiu. Svaigindavausi tik muzika ir poezija. Rašiau. Grojau pianinu. Mėgdavau pasivaikščiojimus gamtoje. Tai niekur nedingo ir šiandien. Ateityje tam norėčiau turėti daugiau laiko.

Apie Klaipėdą

Klaipėda – mano gyvenimo miestas. Klaipėdoje gyvenu savo ilgiausią ir turiningiausią gyvenimo tarpsnį. Čia sukūriau šeimą. Klaipėdoje gimė ir auga mūsų vaikai. Čia dirbame ir esame laimingi.

Šeimoje juokaujame, kad Lietuvos sostine turėtų būti Klaipėda, nes ministerijas galima perkelti į bet kurį miestą, o jūros – ne. Pamilau ją dar vaikystėje. Ačiū tau, Klaipėda, kad ši meilė neliko be atsako.

Gyvenimo kredo

Gyvenimas neturi juodraščio. Nors jis yra laikinas, jo vertė – amžina. Gyvenimas nėra paprastas matematinis veiksmas, todėl jis negali būti išreiškiamas viena formule ir jame nebūna vienos tiesos. Kas vakar atrodė bevertis dalykas, rytoj jau gali tapti vertybe. Todėl dažnai sakau: branginkime, mylėkime, gyvenkime... Drąsiai. Čia ir dabar. Nes mūsų dienos, valandos, sekundės kaip begalinės jūros bangos, didingos ir nepakartojamos, būties slėpinių turtus dosniai atnašaujančios, viena paskui kitą vis kitokio vėjo genamos, milžinišku greičiu krantan ritasi, o jį pasiekusios neišvengiamai dūžta, kad visos alei vienos, savo galybę daužydamos, visiškai atsiduotų krantui, kurį mes vadiname gyvenimu.

Apie Metų klaipėdietę

Šį konkursą vertinu kaip gražią galimybę pasidžiaugti vieniems kitais, pastebėti šalia gyvenančių žmonių kartu nuveiktus darbus. Kiekvieno mūsų net ir mažiausi pasiekimai – visų klaipėdiečių bendri laimėjimai. Nes kas mes vieni be kitų? Žuvis be vandens. Paukštis be dangaus. Meilė be atsako. Žmogui reikia žmogaus. Kai tai supranti, nebelieka svetimų, nelieka svetimo skausmo. Todėl gyvendami ir dirbdami viename mieste turime ne tik gražiai sugyventi vienas su kitu, bet ir gyventi vienas dėl kito.