Praėjus septyniems dešimtmečiams po karo, žydų tautos atstovai vis dar ieško savo gelbėtojų, kad nulenktų galvas už jų drąsą ir žmogiškumą. Klaipėdoje apdovanoti dar trys pasaulio teisuoliai, gelbėję holokausto aukas.

Išgelbėjimas tarsi filme

Klaipėdietė Palmyra Laurinavičienė – pasaulio teisuolio Povilo Tamošiūno dukra. Jos tėtis, nepaisydamas, kad gali šeimai užtraukti vokiečių okupacinės valdžios nemalonę, 1941 metų vasarą nuo žūties išgelbėjo dvi žydaites – Sarą Jakobsonaitę ir Rachelę Rozenbergaitę. Jos buvo uždarytos Subačiaus miestelio daboklėje.

„Ta daboklė buvo mūsų gatvelėje, mes gyvenome už trijų namų. Vieną vakarą netoliese vyko didžiulis balius, kalėjimo sargas irgi nuėjo ten. Tame baliuje ir mano tėtis buvo“, – pasakojo P.Tamošiūno dukra.

Klaipėdietė sakė, kad turbūt kažkokia apvaizda jį nukreipė. P.Tamošiūnas išėjo pasivaikščioti ta gatve, ir uždarytos mergaitės, jį pamačiusios, paprašė pavalgyti.

„Mano tėtis, parėjęs į namus, pasiėmė metalo pjūklelį ir grįžęs ėmė pjauti grotas. Garsas buvo baisus. Tėtis nubėgo laužtuvo, atsinešė ir išlaužė duris. Daboklėje buvo ir vienos mergaitės mama, bet ji nebėgo, nenorėjo, kad kurį nors iš miestelio gyventojų įtartų, o tas mergaites tėtis išvedė“, – prisiminė P.Laurinavičienė.

Savo namuose P.Tamošiūnas jų slėpti negalėjo, nes buvo per daug pavojinga, todėl palydėjo pas netoliese gyvenantį kunigą Povilą Mikalajūną, kuris jas priglaudė, o paskui paslėpė pas patikimus žmones.

„Vėliau tėtis grįžo į balių kaip niekur nieko. Šoko ir su visais linksminosi, kol kažkas pranešė, kad daboklė išlaužta. Visi bėgo žiūrėti, o tėtis kartu su jais. Kai sargas pradėjo kvosti, kas išlaužė duris, ta moteris parodė į patį sargą ir sakė, čia gi tu tai padarei“, – teigė P.Tamošiūno dukra.

Prasitarė tik po daugybės metų

P.Laurinavičienė pasakojo, jog kaimynai, kurių sodyba buvo arčiausiai daboklės, prasitarė, kad tą naktį girdėjo ir pjaunamų grotų garsą, ir laužiamas duris, bet sukrito ant grindų ir bijojo pasižiūrėti, kas ten vyksta.

P.Tamošiūnas niekam, net žmonai, apie savo poelgį neprasitarė. Tik gerokai vėliau, po daugybės metų, kai jau buvo saugu, papasakojo. Tos mergaitės pažino savo gelbėtoją.

Tais sunkiais metais R.Rozenbergaitei ir S.Jakobsonaitei padėjo išgyventi, slėpė, maitino daug šių apylinkių valstiečių, kunigas Feliksas Ereminas parūpino R.Rozenbergaitei fiktyvius dokumentus, iš Rachilės ji tapo Regina.

P.Tamošiūnas pripažintas pasaulio tautų teisuoliu Jad Vašem 2012 metais, kunigas Feliksas Ereminas – 2013 metais.

P.Tamošiūno šeima 1951 metais buvo ištremta į Sibirą. Po to, kai grįžo iš tremties, atsikėlė į Klaipėdą, čia jau gyveno viena iš tų išgelbėtųjų mergaičių – Sonia. Paskui lietuvio šeima nuolat su ja bendravo.

Saugojo daržinėje po šienu

Klaipėdietė Virginija Beliauskienė Pasaulio teisuolio apdovanojimą atsiėmė už savo senelių Jono ir Onos Girdvainių žygdarbį.

Šeima gyveno ir ūkininkavo Barstyčių kaime Sedos valsčiuje. 1942-ųjų pradžioje Alsėdžių kunigui Vladislovui Taškūnui prašant, Girdvainiai suteikė prieglobstį dviem telšiškėms – 26 m. Dobai Feidelmanaitei ir 16 m. Mirai Gapanovičiūtei.

Doba ir Mira buvo tamsaus gymio, jas reikėjo slėpti nuo pašalinių akių, todėl Jonas įrengė joms slėptuvę savo daržinėje po šienu.

Kiekvieną dieną Girdvainių sūnus Kazys atnešdavo merginoms maisto, naktimis jos trumpam išeidavo į kiemą, ateidavo pas namo šeimininkus pasikalbėti, nusiprausti ir išsiskalbti.

Po karo Doba Feidelmanaitė (ištekėjusi – Rafaelienė) apsigyveno Šiauliuose ir ten pragyveno iki paskutiniųjų savo dienų. Mira Gapanovičiūtė (ištekėjusi – Kaganovič) apsigyveno Kaune, studijavo, tapo dantų gydytoja, o 1990 m. su dukra emigravo į Izraelį, mirė Jeruzalėje.

2010-ųjų gruodžio 15-ąją J. ir O.Girdvainiai pripažinti pasaulio tautų teisuoliais Jad Vašem.

„Nebeturime dabar kieno daugiau apie tai paklausti. Gyvi būdami apie tą laikmetį jie kalbėti vengdavo. Tačiau iš vaikystės atsimenu tas žydų šeimas ir ypatingą pagarbą, kurią jie rodė seneliams. Ryšiai buvo labai šilti“, – pasakojo J. ir O.Girdvainių anūkė klaipėdietė V.Beliauskienė.

Slėpdami vadino Stase

Olimpija Rutienė – dar viena pasaulio teisuolių palikuonė. Moteris prisiminė, kaip jos dėdės ir tetos Skripkauskų namuose atsidūrė Cipora Zimanaitė (Zipora Zimon-Toker).

Ciporos tėvą nužudė Darbėnuose, o ji pati su savo motina pabėgo į Liepoją, tačiau netrukus jas abi ten sugavo ir vežė sušaudyti. Ciporai pavyko nusiplėšti geltoną žvaigždę ir pabėgti, o jos mama žuvo. Tuo sunkiausiu C.Zimanaitei metu gyvybiškai svarbią pagalbą jai suteikė Darbėnų siuvėjas Viktoras Skripkauskas ir jo žmona Bronė.

„Mano dėdė pasigamino priekabą su kiaulių gardu, jos apačioje įrengė slėptuvę ir vežė tą mergaitę paslėpęs. Vokiečiai sustabdė, o jis sako: kiaulę vežiau parduoti, nors slėptuvėje tuo metu gulėjo Cipora“, – pasakojo O.Rutienė.

Iš pradžių Cipora slapstėsi pas Skripkauskus, vėliau – B.Skripkauskienės motinos Magdalenos Stanienės namuose. Šiuose namuose gyveno ir kita Magdalenos dukra – Olimpija. Mergaitės buvo geros draugės. Cipora šioje šeimoje gyveno kartu su visais, saugumo sumetimais namiškiai ją vadino Stase.

Skripkauskams bei M.Stanienei ir jos dukrai Olimpijai (dabar Rutienei) padedant, Cipora išgyveno per karą, po to ištekėjo ir 1947 m. su vyru išvyko į Palestiną. Iki šiol ji tebegyvena Izraelyje.

Istorija nesibaigia

Klaipėdos žydų bendruomenės pirmininkas Feliksas Puzemskis teigė, kad uostamiestyje yra daugiau nei 20 šeimų, kurios apdovanotos už holokausto aukų gelbėjimą Antrojo pasaulinio karo metais.

„Lietuvoje per karą žuvo 95 procentai žydų. Paradoksalu, bet tarp lietuvių – daugiausiai pasaulio teisuolių, tų, kurie jiems padėjo tais baisiais laikais. Mes prisimename ir tuos, kurie gelbėjo žydus, ir tuos, kurie juos žudė. Tačiau gelbėtojus atsiminsime amžinai“, – pabrėžė žydų bendruomenės vadovas.

Kiekviena asmeninė istorija yra labai skirtinga ir panaši. Lietuvoje buvo labai daug žmonių, kurie sudėtingomis aplinkybėmis sugebėjo parodyti išskirtinę drąsą ir žmogiškumą, rizikuodami savo šeimų gyvybėmis. Vienam žmogui išgelbėti reikėdavo mažiausiai 10 žmonių pastangų.

„Pažįstu daug žmonių, kurie iki šiol oficialiai nenori pasakoti savo istorijos, atskleisti savo gelbėtojų. Jie jaučia baimę“, – F.Puzemskis paaiškino, kodėl lig šiol dar ne visi pagerbti už didvyriškumą.

Labai daug lietuvių šeimų karo metais įvaikino žydų vaikus. Paprastai įtėviai tik prieš mirtį atskleisdavo tą paslaptį. Ir Klaipėdoje tokių daug gyvena, pabrėžė bendruomenės pirmininkas.

„Yra tokių, kurie, nieko nežinodami apie savo kilmę, puoselėjo netgi antisemitines pažiūras, po to paaiškėjo, kad jų tėvai – žydai. Buvo atvejų, kai tokie jaunuoliai mokėsi kunigystės, tačiau vis jautė kažkokią vidinę priešpriešą, kol paaiškėjo jų kilmė“, – pasakojo F.Puzemskis.

Gelbėtojų atminimas

Pasaulio tautų teisuolis – tai garbės vardas, kurį suteikia Izraelio valstybė kitų šalių piliečiams, gelbėjusiems holokausto aukas.

Įrodymų dėl Pasaulio tautų teisuolio vardo suteikimo pradedama ieškoti tik tada, kai kreipiasi pats išgelbėtas žydas, jo vaikai, anūkai ar giminaičiai.

Specialiai pagerbiami tie, kurie per Antrąjį pasaulinį karą rizikingomis aplinkybėmis gelbėjo persekiojamus žydų tautybės asmenis, nors už tokią pagalbą mirtis grėsė gelbėtojui ir jo šeimai.

1953 m. Izraelyje specialiu Kneseto nutarimu buvo įkurtas „Yad Vashem“ (hebr. – „atmintis“ ir „vardas“) Holokausto ir didvyriškumo atminties institutas, kuris žydų gelbėtojams suteikia Pasaulio tautų teisuolio vardus.

Pagal „Yad Vashem“ 2013 m. sausio 1 d. duomenis Teisuolių sąraše buvo 24 tūkst. 811 žmonių, iš jų – 844 Lietuvos piliečiai.