Anželika Teresė, lietuvių gestų kalbos literatūros tyrėja, vertėja, lektorė, siūlo vengti lyginimų, ko kurtieji neturi, esą, pažinę juos, girdintieji daug ko galėtų iš jų išmokti.

Kurtieji lig šiol it stora siena atskirti ne tik nuo garsų pasaulio, bet ir nuo girdinčiųjų bendruomenės.

Gajūs stereotipai, kad gestų kalbos yra tarptautinės, primityvios.

Ilgai vyravęs mitas, kad gestų kalba – abstrakti, vienoda, sausa, yra visiška netiesa.

Yra ne vienas atvejis Lietuvoje, kai kurčiasis kuria poeziją, muziką ar užsiima kūrybine veikla.

Arnoldas Matulis visai negirdi, bet yra BMW klubo narys, „standuperis“ (komikas), literatas ir poetas, savo kūrybai daug elementų imantis iš mimų teatro, todėl tokios poezijos „skaitymas“ neretai primena savotišką pantomimos vaidinimą.

Dar vienas negirdintis jaunas vyras Karolis Simaitis pasakojo savo gyvenimo bei karjeros istoriją.

Baigęs grafinio dizaino studijas, jis aktyviai žaidžia krepšinį, šiuo metu dirba spaustuvėje, turi šeimą.

Vyras atviravo, kad savo darbe buvo pirmasis negirdintysis ir pradžioje išties buvo sudėtinga tiek jam, tiek darbdaviams.

Bendravimas pradžioje buvo labai sunkus ir lėtas, kartais girdintiesiems pritrūkdavo kantrybės, tačiau, įdėjus nemažai pastangų, komunikacija darbe šiuo metu yra puiki.

Vertėja Anželika pabrėžė technologijų svarbą ir patogumą kurtiesiems, atskleidė, kaip vaizdo skambučiai sutaupo laiko tiek jai pačiai, tiek ir jos klientams.

Kurtieji nebeįsivaizduoja savo gyvenimo be šių technologijų.

Buitį lengvina ir visai neseniai atsiradusios budinčios vertimo sistemos, pritaikytos pagalbos telefono 112 ar kitos paslaugų programėlės.

Nuo 1995 m., kai kurtiesiems oficialiai leista naudoti gestų kalbą mokyklose, kurčiųjų gyvenimas sparčiai kito.

O ypač, kai rašiklį ir užrašų knygutę pakeitė modernios technologijos.

Šie žmonės tapo visaverčiais bendruomenės nariais, jie jau kurį laiką dalyvauja olimpiadose, dirba, kuria. Vienintelis skirtumas – jie negirdi ir kalba gestų kalba.