Prie malūno – 1942 metais

Klaipėdoje viešintys Jacques Guiffault ir jo žmona Françoise, kaip ir prieš metus mūsų mieste lankęsis jų tėvynainis François Leclerc, seka seniai mirusio tėvo pėdsakais mūsų mieste.

J.Guiffault iki ašarų jaudinosi, kai savo akimis pamatė Dangės krantinėje ryžių malūnu vadinamą pastatą.

Būtent prie šio statinio jo tėvas nusifotografavo 1942 metais, kai būdamas karo belaisviu Klaipėdoje dirbo ir gyveno.

Jau pensininkas J.Guiffault po ilgo bendravimo su istorijos entuziastu, kretingiškiu Romualdu Beniušiu, nusprendė apsilankyti Klaipėdoje ir muziejui padovanoti šeimos relikvijas susijusias su mūsų miestu.

Vienas labiausiai jaudinančių įvykių šio vyro gyvenime buvo nakvynė senoje tėvo nuotraukoje užfiksuotame pastate, kuriame dabar veikia viešbutis.

Šio prancūzo padovanoti karo meto pinigai, nuotraukos, Raudonojo kryžiaus jo tėvui į nelaisvę Klaipėdoje atsiųstas pranešimas apie mamos mirtį bei keli kiti dokumentai papildys baigiamą rengti muziejaus karo ekspoziciją.

Šias šeimos relikvijas perduoti muziejui vyras nusprendė pasitaręs su broliais.

"Pono J.Guiffault pasakojimas apie tėvą bei tokį pat likimą išgyvenusius tautiečius papildė mūsų mesto istoriją. Sužinojome naujų detalių apie prancūzų ir belgų belaisvius, kalintus Klaipėdoje. Jo dovanoti daiktai, tikrieji istorijos liudininkai, iš čia nukeliavo į Prancūziją ir po daug metų grįžo į mūsų miestą. Jie liudija ne tik vieno žmogaus istoriją, bet ir įrodo, kaip tikroji tiesa buvo iškreipiama sovietinių istorikų", – teigė Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus istorikas Saulius Karalius.

Tiesą praskleidė dėžutė

Pirmaisiais pokario metais gimęs Jacques Guiffault yra vienas iš trijų paminkladirbio iš Bretanės Paul Guiffault sūnus.

Tik 1981 metais, kai mirė jo tėvas, vyras rado dėžutę, kurioje buvo prieš kelis dešimtmečius darytos nuotraukos bei pageltę Antrojo Pasaulinio karo metų dokumentai.

Toje pačioje dėžutėje J.Guiffault rado tėvo ir mamos vienas kitam rašytus laiškus.

Iš jų tapo aišku, kad mama siųsdavo sutuoktiniui siuntinius.

Būdamas vaikas J.Guiffault girdėjo tėvą minint Klaipėdos, tada vadintos Memeliu, vardą, prisiminė jį pasakojus apie Rusijos šalčius ir ten patirtą badą.

Tačiau kaip ir kodėl ten pakliuvo, senasis Guiffault vengė atvirauti.

Tuo metu nebuvo įprasta vaikams primygtinai kalbinti tėvus, ypač tomis temomis, kurios jiems buvo nemalonios.

Susidomėjęs, kaip ir kodėl tėvas pateko į tolimą kraštą, vyras kreipėsi į archyvą ir gavo nemažai atsakymų į jam kilusius klausimus.

Į karą 1939-aisiais P.Guiffault išėjo būdamas trisdešimties, jis jau buvo penkerius metus vedęs ir turėjo vieną sūnų.

1940-ųjų vasarą P.Guiffault pateko į nelaisvę.

Kaip ir daugybė kitų tautiečių, jis buvo kalinamas karo belaisvių stovykloje, o vėliau atvežtas į Klaipėdą.

Čia labai trūko darbo rankų. Vietos vyrai kariavo. Belaisviai turėjo užimti jų vietą fabrikuose, dirbo ūkininkų laukuose, akmens skaldykloje, padėjo Kuršių nerijos žvejams, statė namus, kai kurie net dirbo Klaipėdos viešbučiuose.

Kadangi tarp Vokietijos ir Prancūzijos buvo pasirašyta sutartis dėl karo belaisvių laikymo sąlygų, prancūzai ir belgai Klaipėdoje gyveno ypatingai nevargdami.

P.Guiffault 1942 metais čia gavo prancūzišką pasą ir po miestą galėjo vaikštinėti vilkėdamas civiliais rūbais.

Iš nelaisvės – į lagerį

1944-ųjų spalį P.Guiffault žmona gavo iš sutuoktino paskutinį laišką. Metus moteris nežinojo, ar jos vyras gyvas, ir kur jo reikėtų ieškoti.

Tuo metu Klaipėda ištuštėjo, vietos gyventojai pasistengė išvykti.

Prancūzai atsiminimuose minėjo, kad gatvės buvo visiškai tuščios, namai atviri.

Tik kur ne kur galima buvo sutikti tolimos kelionės atsisakiusį senolį.

Vokiečių kariams neberūpėjo saugoti belaisvių. Kažkoks paliegęs vyras šias pareigas ėjo tik formaliai.

Prancūzai nebežinojo, kaip elgtis, ar eiti į darbą.

Supratę, kad sovietų kariuomenė visiškai nebetoli jie nusprendė susirinkti draugėn, pereiti fronto liniją ir kovoti drauge su raudonąja armija prieš nacius.

250 belgų ir prancūzų tikėjosi, kad padės sąjungininkams iškovoti pergalę.

Tada nė vienas jų negalėjo net nuspėti, kad tie, kuriais jie taip tikėjo, taps jų budeliais.

Visi šie vyrai sovietų buvo sukišti į gyvulinius vagonus ir išgabenti į Rytus.

Po ilgos kelionės į nežinią traukinio sąstatas sustojo Tambove. Ten sąjungininkų kariuomenės vyrai buvo kalinami pusę metų.

Visą žiemą jie gaudavo mažesnį nei Aušvico koncentracijos stovyklos kaliniai davinį. Jie buvo verčiami sunkiai dirbti, gyveno žeminėse antisanitarinėmis sąlygomis.

Nenuostabu, kad dalis šių karo belaisvių mirė netrukus po grįžimo namo.

Gegužės 9-osios, sovietų laikomos pergalės diena, sulaukė mažiau nei pusė jų – gyvi liko 120 vyrų.

J.Guiffault pasakojo, jog generolas Charles de Gaulle jautėsi nepatogiai todėl, kad po derybų su Stalinu namo buvo paleista tik mažesnioji dalis karo belaisvių.

Visi kiti iki karo pabaigos palikti sovietų valdžioje ir buvo dar pusmetį kankinami.

Po daug metų J.Guiffault sužinojo, kad pergalės dieną visi prancūzai ir belgai buvo išrikiuoti stovyklos kieme, grojo muzika, o rusų karininkas pranešė džiugią naujieną apie karo pabaigą.

Jis pareiškė, kad grįžę belaisviai turėtų nepamiršti papasakoti saviškiams apie tai, kad sovietų kariuomenė laimėjo karą ir juos išlaisvino.

Tai buvo melas.

Tiems nelaisvėje laikytiems svetimšaliams, kurie turėjo profesiją, buvo siūloma pasilikti Sovietų Sąjungoje, tačiau tokių neatsirado.

Susipažino pakeliui namo

"Mama mums pasakojo dažną dieną su vyresniuoju broliuku eidavusi į geležinkelio stotį laukti grįžtančio tėvelio. Nors neturėjo apie jį jokių žinių, ji tikėjosi, kad jis – jau pakeliui namo. Pasirodo, kai jį drauge su kitais belaisviais paleido iš Tambovo lagerio, nuvežė į Odesą, kur jie visi dar tris mėnesius laukė laivo. Nesulaukė, išvažiavo traukiniais, kol galiausiai per Prahą jie pasiekė Paryžių. Ten buvo repatriantų paskirstymo stotis. Kiekvienas vyras gavo truputį pinigų, maisto ir rūkalų, kad galėtų grįžti namo. 1945 metų rugpjūčio 28 dieną mama gavo telegramą, kuria jai pranešta apie tai, kad tėtis grįžta. Kaimynai mamai paskolino automobilį. Brolis pasakojo prisimenantis, kaip mama parodė jam vyrą su pypke burnoje ir pasakė, kad tai yra jo tėvelis", – dalijosi prisiminimais J.Guiffault.

Vyras pasakojo, kad po karo jo tėvai susilaukė dar dviejų sūnų, vienas kurių jis ir esąs.

P. Guiffault mirė 1981-aisiais, sulaukęs 72 metų. Jis bendravo su keliais likimo broliais.

Vienas jų buvo Francis Leclerc, kuris taip pat buvo karo belaisvis ir beveik visą karą praleido Klaipėdoje. Vyrai susipažino traukinyje pakeliui iš Tambovo lagerio.

Skambino ir iš Norvegijos

Tiesa, šiai draugystei tuomet nebuvo lemta ilgai trukti, nes išsekęs F.Leclerc po poros metų mirė, palikęs našlę ir vienintelį sūnų, kuriam tada tebuvo kiek daugiau nei metukai.

F.Leclerc prieš aštuonerius metus pradėjo ieškoti žmonių, galėjusių Klaipėdoje pažinoti jo tėvą.

Vyras į dienraščio "Klaipėda" redakciją atsiuntė seną nuotrauką. Ji sudomino Antrojo Pasaulinio karo istorija besidomintį karybos entuziastą Egidijų Kazlauskį.

Klaipėdietis surinko labai daug medžiagos apie prancūzų belaisvius Klaipėdoje ir jos apylinkėse.

Pernai F.Leclerc apsilankė mūsų mieste ir kaip J.Guiffault, buvo atsivežęs nemažai nuotraukų bei dokumentų.

Vyras lankėsi akmens skaldyklose, kuriose dirbo jo tėvas, nulenkė galvą kapinaitėse, kur palaidoti geranoriški belaisviams buvę vietos ūkininkai, pamatė kitas vietas, kuriose prieš septynis dešimtmečius ne savo valia buvojo jo tėvas.

"Prieš kurį laiką man skambino norvegas. Jo tėvas taip pat išgyveno panašią istoriją. Mano senelis pasakojo, kad karo metais, kai tarnavo vokiečių kariuomenėje, prižiūrėjo ir vežiodavo į darbą prancūzų belaisvius. Iš jo prisiminimų žinau, kad prancūzai gaudavo laikraščių, šokolado, saldumynais dalindavosi su vietos vaikais. Buvo keli rusų belaisviai, bet konvencija jų negynė, todėl jie vis stengdavosi pabėgti. Juos nakčiai užrakindavo daržinėje", – pasakojo S.Karalius.

Lankytojams žiemą duris atversiančioje Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Antrojo Pasaulinio karo ekspozicijoje klaipėdiečiai galės pamatyti prancūzų karo belaisvio laiškus, į tėvynę iš Klaipėdos parsivežtus pinigus, asmens dokumentus bei nuotraukas.