Universitetą kūrė klysdami
Kalbinamas apie knygą V. Čepas neslėpė – Klaipėdos universiteto kūrimo peripetijos vis dar gyvos jo atmintyje ir širdyje.
Gal todėl šiai temai knygoje jis skyrė du tekstus: savo padėkos kalbą priimant Klaipėdos universiteto garbės daktaro vardą ir prisiminimus, kuriuose detaliai išdėstė, kas 1990-aisiais nuoširdžiai stengėsi įkurti uostamiestyje šią mokslo įstaigą ir kas aršiausiai priešinosi.
Pokalbis apie naujausią knygą ir gyvenimą atspindėjo ne tik klaipėdiečiams gerai pažįstamos asmenybės nuostatas, bet ir kupiną ironijos požiūrį į gyvenimą ir save.
– Kodėl būtent šiuos tekstus pasirinkote knygos pradžiai?
– Paprastai procesas niekam nerūpi, rūpi tik faktas. Dabar, prisimindamas tuos laikus, manau, kad mes teisingai elgėmės, ir norėjau tuo pasidalinti. Aišku, buvo ir klaidų – labai pjovėmės tarpusavyje, universitetą galėjome įkurti bent pusmečiu anksčiau, bet tai nebuvo esminės klaidos. Jautėme didžiulį spaudimą iš Vilniaus, teigta, kad Klaipėdoje reikia konservatorijos. Klaipėdos miesto taryboje susidarė šios minties palaikymo grupė. Be to, ir patys buvome nevieningi. Vieni norėjo universiteto, kiti – kad liktų kaip buvę – skirtingų aukštųjų mokyklų fakultetai. Mat šios mokyklos turėjo savo sutartis, užsakymus, gaudavo pinigų ir nenorėjo jų prarasti. Neturėjome patirties, viską darėme klaidų ir bandymų būdu. Dabar, ko gero, būčiau kai ką daręs kitaip. Menų fakultetas, nors ir vėliau, bet prisijungė prie Klaipėdos universiteto, kiek pamenu, tai padarė Stasys Vaitekūnas. O gerokai vėliau fakultetas atskilo, nes studentų ten pasidarė mažiau nei dėstytojų. Kurdami universitetą negalėjome numatyti, kad taip bus.
– Ar manote, kad Klaipėdos universitetas išliks?
– Man atrodo, kad dabar Klaipėdos universiteto situacija yra visiškai stabili, jis rado savo nišą: ruošia aukštos klasės medicinos darbuotojus, rengia specialistus dirbti jūroje. Tik Jūreivystės akademijos prijungimas prie Vilniaus Tech universiteto tapo smūgiu į paširdžius. Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas – labai stiprus universiteto padalinys. Turbūt nėra nė vieno kito Lietuvos miesto, kurio istorijai skirta tiek dėmesio, kaip Klaipėdai, išleista gausybė knygų. Mano namuose šios knygos užima didžiulę lentyną. Universitetas turi puikią leidyklą, leidžia vertingas turiniu ir gražias estetine prasme knygas. Gaila, kad neteisingai pasielgėme su pedagogų rengimu. Juk Klaipėda turėjo seną šios srities istoriją ir labai gerų ikimokyklinio auklėjimo pedagogikos dėstytojų, rengusių ikimokyklinio auklėjimo specialistus. O ir filologijos tyrimai kokie fundamentalūs! Kad ir veikalai apie tai, kaip tarmiškai vadinamos žmogaus galūnės, apie gyvūnus mūsų tautosakoje. Galbūt paprastam žmogui tai neatrodo labai svarbu, bet iš tiesų tai itin reikalingi darbai ir leidiniai. Tai yra aukso kasyklos žurnalistams, filologams, rašytojams. Labai gerai, kad tokie dalykai tyrinėjami.
– Kodėl nebedėstote universitete?
– Dabar, net jei kviestų, neičiau. Man jau daugiau nei 70 metų, tai toks amžius, kai daug ką užmiršti, o prisimeni tai, ko nereikėtų. Dažnai tokio amžiaus žmonėms tik atrodo, kad jie dar gali ką nors pamokyti. Aišku, kad jie turi ką pasakyti. Bėda tik, ar kas klausosi. Reikia suprasti, kad ateina laikas mums klausytis. Puse lūpų buvau kviečiamas dėstyti universitete. Turiu prisipažinti, jog po pandemijos susidūriau su faktu, kad su jaunimu neberandu bendros kalbos. Mane stebina jų beatodairiškas kategoriškumas, negebėjimas išklausyti kito nuomonę. LGBT klausimais visiškai neįmanoma diskutuoti. Man sunku susitaikyti su tuo, kad į dėstytoją studentai kreipiasi vardu. Gyvenome laikais, kai buvo laužoma bet kokia kita nuomonė, o dabar gali kakoti panosėje. Todėl ir nemanau, kad praturtinčiau universitetą savo buvimu.
Intrigą užkodavo pavadinime
– Kas jus paskatino parengti knygą „Lenktynės su praeitimi“?
– Man atrodo, tai buvo Klaipėdos universiteto rektorius Artūras Razbadauskas. Reikėjo padaryti greitai, nesugebėjau surinkti, mano požiūriu, geriausių straipsnių, kurie buvo publikuoti spaudoje. Mat kai kurie laikraščiai neturi savo elektroninio archyvo. Dar visai neseniai siųsdavau spaudai ranka rašytus tekstus. Kaip juos dabar rasti? Pats esu netvarkingas savo kompiuterio reikaluose, parašau ir paskui neberandu, tekstai kažkur nuplaukia. Todėl į knygą sudėjau tuos tekstus, kurie buvo ant kompiuterio ekrano, tai toli gražu – ne mano tekstų aukso fondas.
– Gal kada nors atidžiau peržiūrėsite savo kompiuterio klodus ir išleisite kitą, dar vertesnę knygą?
– Peržvelgiau archyvus ir su apmaudu supratau, kad „Klaipėdos“, kur buvo spausdinama daugiausia mano tekstų, internetinėje erdvėje iš to laiko nėra. Reikėtų ieškoti laikraščių, savo straipsnius persispausdinti, bet tai būtų didelis vargas.
– Prie knygos tekstų nenurodoma, kada jie buvo paskelbti. Ar manėte, kad tai nebūtų buvę tikslinga?
– Įžangoje pats rašau, kad ne viskas, ką skaitytojai ras knygoje, yra teisinga, daug kas kritikuotina. Man dabar gėda pasisakyti, kad puoliau kritikuoti, kai vyriausybė skyrė milijonus įsisavinti informacines technologijas. Tada man atrodė, kad to nereikia. Tai yra savotiškas tos epochos atspindys. Šiuos tekstus galima vertinti kaip vieno žmogaus pamąstymus, tikrai nepretenduoju į apibendrinimus. Mes labai mėgstame visą apibendrinti, nes jei to nedarai, atrodai menkutis.
– Kaip manote, kas bus naujosios jūsų knygos skaitytojas?
– Dėkui Dievui, dar nemačiau savo knygų nupigintų knygų krepšyje. Nerašau mandrai, skaitant mano tekstus nereikia vartyti žodynų, o ir šios knygos tiražas nėra didelis. Tikiuosi, kad žmones užkabins pavadinimas, galbūt sugundys sužinoti, su kuo aš lenktyniauju. Mes lyg ir einame į priekį, bet praeitis mus vejasi. Kad ir nuolatinis mūsų priešų ieškojimas. Anksčiau buvo liaudies priešai, dabar taip pat klijuojamos etiketės. Visa tai – iš praeities, nors nuo jos bėgame, bet ji mus vis pasiveja.
– Kurie tokių lenktynių dalykai jus labiausiai skaudina?
– Kalbu apie kolektyvinę atsakomybę. Dar pamename, kaip buvo privatizuota „Mažeikių nafta“, uždaryta atominė elektrinė. Matome, kad buvo įvykdyti dideli nusikaltimai, bet atsakingųjų už tai nėra. Bet taip neturi būti, vyriausybė turi būti atsakinga. Jaučiu didžiulį skausmą dėl kalio trąšų uždraudimo vežti per mūsų uostą. Daug kas už tai mane vadina „vatniku“, bet pagalvokime, ką mes nubaudėme. Sankcionavome patys save – netekome šimtų milijonų, kuriuos gaudavome iš baltarusių, ir atidavėme juos rusams, kurie už šiuos pinigus niokoja Ukrainą. Darbo vietų neteko uostas, geležinkelis, vagonų valytojai, dažytojai, tvarkytojai, infrastruktūrininkai. Tai kokios čia sankcijos? Suprantu, kodėl dabartinė Vyriausybė negali jų panaikinti. Juk baltarusiai mus padavė į tarptautinį arbitražą ir prašo milžiniškos sumos. Jei dabar leistume vėl vežti kalio trąšas per mūsų šalį, pripažintume, kad buvome neteisūs, tada ir teisti mūsų nereikėtų, būtų aiškus kaltės pripažinimas. O kas už tai atsakys? Vėl bus kolektyvinė atsakomybė. Man atrodo, kad šis sprendimas – vieno ministro. Apie tai taip pat yra tekstas šioje knygoje.
Bus dar dvi knygos
– „Lenktynėse su praeitimi“ skelbiate jau spausdintus laikraščiuose interviu su jumis.
– Interviu yra suspaustas požiūris į tam tikrus dalykus. Jame nepasakojama, iš kurios pusės vėjas pūtė, kaip grybai augo, kaip senelis vaikščiojo. Interviu pasirodai visiškai nuogas, jie atspindi gyvenimo būdą ir požiūrį į pasaulį.
– Tikriausiai ši knyga nėra paskutinė, kurią parašėte?
– Kas gali žinoti. Nors dar jaučiuosi puikiai. Manau, kad dar porą knygų išleisiu. Turėtų išeiti „Siena“ nauju pavadinimu „Super Siena“. Tai knyga apie sunkiai besisukančią neįsivaizduojamo dydžio teisėsaugos mašiną, prieš kurią bejėgiai jaučiasi ne tik paprasti žmonės, bet ir jai priklausantys teisininkai. Mat pirmoji „Siena“ dėl teismo sprendimo buvo išimta iš prekybos bei bibliotekų ir sunaikinta. Naujojoje knygoje bus užtamsintos eilutės, kurios teismo pripažintos kaip pažeidimas, o priekyje dėsiu teismo sprendimo tekstą. Tikiuosi, ji pasirodys dar šiemet. Vis dar tikiuosi pabaigti knygos „Surask mano vyro kaulus“ tęsinį. Rašau apie pagrindinių veikėjų vaikus. Jau turiu apie 100 puslapių. Kol kas užstrigau su siužetu, gal reikės kokį veikėją numarinti, kad būtų daugiau intrigos ir siužetas vystytųsi. Ten yra ir sekso scenų. Aišku, reikės šį bei tą iškarpyti, nes žmonės sakys, kad senis visiškai nukvako. Juk už tai esu savo knyga ir į snukį gavęs. Moterytė papriekaištavo, kad aš tvirkinu skaitytojus. Tai buvo knyga „Po saule keičiasi tik laikas“. Išskirtina, kad tokių skaitytojų nešokiruoja žiauriausi dalykai apie mirtį. Prisiminkime E. M. Remarko „Vakarų fronte nieko naujo“, kur aprašomi sužeisti žmonės su išvirtusiais viduriais, arklys, kuris mindo pats savo žarnas. O vaizdai apie gimimą jiems atrodo nepriimtini ir šokiruojantys. Man labiau patinka gyvybės, o ne mirties kultas. Visi tai daro, ir kol žmonija bus, tai darys.
– Iš jūsų pasakojimo atrodo, kad abi būsimos knygos sunkiai gimsta.
– Tiesą pasakius, su jomis įlindau į bruzgynus. Nelaikau savęs rašytoju, labiau – rašančiu žmogumi, nors esu Rašytojų sąjungos narys, tik kad nedalyvauju aktyvioje jos veikloje. Nematau tame nei naudos, nei prasmės, tik tiek, kad per metus sumoku 25 eurus nario mokesčio.
Nelaikau savęs rašytoju, labiau – rašančiu žmogumi.
– O kaip jūsų politinė karjera?
– Nebesu politikas. Dalyvauju tik tiek, kiek juos pakritikuoju. Buvau išmestas iš trijų partijų: liberalų ir centro partijos, liberalų sąjūdžio ir socialdemokratų partijos. Ir socialdemokratai išmetė, nes neįtikau moteriškėms, kurios prisimena, kaip su Leninu rąstą nešė. Jos mane norėjo įtraukti į vakarėlius, susibuvimus. Man nebeįdomu, toje bohemoje buvau daug metų ir žinau, kaip ten kas yra. O šiaip nugyvenau labai įdomų gyvenimą, daug mačiau. Nors kartais sakoma, kad pelniau klaipėdiečių pagarbą už tai, kad Sausio 13-ąją čia nesiliejo kraujas, bet buvo visko, pagarbos gal mažiausiai. Juk net mano vaikus grasino nuskandinti. Teko juos einančius į mokyklą civiliai vilkintiems policininkams saugoti. Kiek šmeižtų esu patyręs! Žmona gaudavo bjaurių laiškų apie tai, kad jos vyras studentus tvirkina, klausė, kada grąžins pinigus, atiduos skolas, kada nustos vogti. Vienas vyras buvo ypač įkyrėjęs – ant mano buto durų senamiestyje vis kabindavo visokias bjaurias proklamacijas apie mane. Vieną dieną kaimynai jį sulaikė. Pasirodo – sąjūdininkas, kažkada į draugus piršosi. Galas žino, kas jį vertė taip elgtis, svarbiausia, kad jam nieko blogo nepadariau.
Komentarai pratęsia mintį
– Žinant jūsų komplikuotą santykį su Vytautu Landsbergiu, buvo įstabu, kad knygoje cituojate jo sveikinimo žodį, pasakytą Klaipėdos universiteto steigimo proga Aukščiausiojoje taryboje.
– Kas yra gerai, reikia vertinti gerai. Juk jis pasakė gražią kalbą. Jei tik gali, reikia stengtis elgtis garbingai. Ir man ne visada taip išeina.
– Kaip įsivaizduojate šios knygos pristatymą? Ar, turėdamas patirties, tikitės aštresnių klausimų?
– Galbūt esu daugiau pristatęs kitų autorių knygų. Visko yra buvę, bet dažniausiai tas viskas būna jau po pristatymo. Duok Dieve, kad šį kartą nors dešimt žmonių ateitų. Benediktas Petrauskas, kuris organizavo šios knygos leidybą, solidžiai pažadėjo: „Sukviesime akademinę bendruomenę.“
– Esate aktyvus socialiniuose tinkluose.
– Kai ką parašinėju. Dabar dažnai skelbiu savo tekstus „Facebook“ tinkle. Neseniai vieną savo tekstą pavadinau lietuviškai – „Šūdas“. Nesu net pažįstamas su R. Žemaitaičiu, bet ką darytų Seimas, jeigu jo nebūtų? Dabar kur jis tik pirsteli, jį iškart užpuola viena partija, pripažinta teroristine, o kita – nuteista už kyšininkavimą. Tai jau atrodo nesolidžiai. Apie tai rašydamas prisiminiau, kaip dar būdamas paauglys vienam nevalyvam mūsų kaimo žmogui pasakiau, kad jis smirdi. Tada išgirdau labai teisingus žodžius: „Vytuk, prieš sakydamas, kad kitas smirdi, pats šūdus iš triusikų išsikratyk.“ Praėjo gal 70 metų, o jo žodžius vis prisimenu. Nemažai tekstų socialiniuose tinkluose yra iš šios knygos.
– Kas jus motyvuoja skelbti tekstus socialiniuose tinkluose?
– Pirmą kartą parašiau atsitiktinai – anūkas sukūrė man profilį ir paragino rašyti. Kai pamačiau, kad perskaitė 60 tūkst. žmonių ir dar užvirė diskusijos, tai mane paskatino. O atvirai pasakius, nelabai turiu ką veikti. Komentarus paskaitau, bet niekada į juos neatsakau. Tiesa, kai kurie jų pratęsia mano mintį ir skatina rašyti toliau.
(be temos)
(be temos)
(be temos)