Į reisą – ir dirbti, ir švęsti

Jūros šventė pirmiausia skirta jūrininkams. Sunkus, kupinas išbandymų ir nuotykių triūsas – ne silpnųjų darbas. Gal todėl jūreiviai gali valandų valandas pasakoti apie pasaulio vandenynuose patirtus nuotykius. Kai kurie jų – linksmi, kiti – susiję su siaubingais pavojais, o kai kurie virto legendomis.

Už dainas gavo premiją

14 metų transporto laivuose koku dirbusi klaipėdietė Leonora Ubartienė buvo ne tik ta moteris, nuo kurios priklausė didelio laivo įgulos maitinimas.

Ji būdavo daugybės švenčių laivuose siela, pati burdavo jūrininkų ansamblius, pati siuvo dainuojančioms moterims rūbus.

1968 m. laivo "Kovinė šlovė" ansamblis net laimėjo "Gintarinės žuvėdros" konkursą.

L.Ubartienei apie tai primena nuotrauka, o įrašas kitoje jos pusėje byloja, kad už šį laimėjimą jie gavo 400 rublių premiją ir apie juos tada rašė didžiausias Lietuvos laikraštis "Tiesa".

Dabar jau 92 metų moteris tikino, kad jūreiviai ne tik sunkiai dirbo, ilgų reisų metu laivuose vykdavo daug švenčių.

L.Ubartienė gerai prisimena, kaip buvo netikėtai išmaudyta, kai pirmą kartą įveikė ekvatorių.

Viena linksmiausių ir smagiausių būdavo Jūros šventė, kuri laivuose paprastai vykdavo tuo pat metu, kaip ir Klaipėdoje.

Be Neptūno, undinių, jūrų velnių ir kitų pasakiškų gelmių padarų, tokios linksmybės buvo ne įsivaizduojamos.

Liedavosi dainos, linksmi pasakojimai, vykdavo karnavalas.

Pabučiavo pats Fidelis

Kaip ir dažnoje šventėje, vienas pagrindinių jos akcentų būdavo iškilmingi pietūs. Skaniai pamaitinti didelį būrį jūrininkų reikėjo ne tik kulinarinių sugebėjimų, bet ir sumanumo.

Kai kelis mėnesius laivas buvo remontuojamas Danijoje, L.Ubartienė kibirais tempė grybus. Vėliau jūreiviai girdavo jos keptus pyragėlius ir kitus patiekalus su grybais.

Dar prieš išplaukiant moteris sužinodavo įgulos narių gimtadienius, išsiteiraudavo, kurie jų norės ta proga šventės, ir imdavosi komandos maitinimą organizuoti taip, kad šventinėmis dienomis jūrininkai gautų ypatingus pietus.

Tokiomis dienomis gamindavo šašlykus, muštinukus, pasistengdavo, kad tai būtų išskirtiniai pietūs.

"Mano įgula niekada nesiskundė maistu. Kai sužinodavo, kad aš plauksiu, sutikdavo mane ovacijomis. Kad per šventes galėčiau palepinti skanesniais patiekalais, darbo dienomis dažnai gamindavome žuvų patiekalus, nes žuvys nekainavo, pasigaudavome jų patys. Vyrai nesiskundė, mokėjau pagaminti žuvis taip, kad jiems nenusibosdavo. Už skanią vakarienę esu sulaukusi ir ypatingos padėkos – paties Kubos prezidento Fdelio Castro bučinio", – atviravo L.Ubartienė.

Buvo praėjusio šimtmečio septintojo dešimtmečio pabaiga, kai tarybinis laivas, kuriame virėja dirbo L.Ubartienė, pirmą kartą aplankė Kubą su dideliu maisto produktų kroviniu.

Ta proga buvo surengtas priėmimas, laive lankėsi tada dar jaunas F.Castro.

Moteris prisimena pagaminusi farširuotus kalmarus, buvo ir daug kitų patiekalų.

Maistas labai patiko Laisvės sala vadinamos šalies vadovui, atsisveikindamas su įgula jis priėjo prie koku dirbusios jaunos blondinės ir  pabučiavo jai į skruostą, taip atsidėkodamas už puikų maistą.

N.Navogreckienė – "fifočka"?

"Dabar jau nepamenu, kelintais tai buvo metais, kai grįžęs iš reiso dalyvavau Jūros šventėje, kuri tada vyko stadione. Kaip dabar pamenu, legendinė kultūros skyriaus vedėja Nijolė Navogreckienė buvo ką tik pradėjusi dirbti Klaipėdoje. Įsidėmėjau ją, tokia "fifočka", lakstė, visus mus stumdė. Dar pagalvojau: "Kas čia per pempė, kad mums, vyrams, komanduoja." Vėliau susidraugavome ir tapome vos ne bičiuliais. Gerai atsimenu, kad šventės metu virš miesto skrido lėktuvai, buvo labai įspūdinga. Buvau nupudruotas ir turėjau sakyti sveikinimo kalbą klaipėdiečiams nuo jūreivių. Kituose pasaulio kraštuose nėra kada žvalgytis po šventes. Yra tokių šalių, kaip Ispanija, kur nesuprasi, kada ir kokia ten šventė, kiekvieną savaitgalį fejerverkas ir linksmybės. Gal Argentinoje ar Brazilijoje esu buvęs panašioje į mūsiškę Jūros šventę, bet tai nebuvo taip įspūdinga, kad būtų išlikę atmintyje iki šiol", – prisiminė klaipėdietis jūrų kapitonas Sigitas Šileris.

Jis tikino, kad Jūros šventę švęsti krante būdavo labai gera, bet visai neblogai sekdavosi ta pačia proga pasilinksminti ir jūroje, ypač kai įgula nedidelė ir draugiška.

Tokie dalykai labai suartindavo komandą ir išryškindavo kurį nors piktybinį žmogų, kuriam paskui norėjosi tiesiog spirti į užpakalį ir siųsti iš laivo.

Uždirbo dviem "Volgoms"

Grįžę iš reiso jūrininkai samdydavo po tris taksi: viena mašina neva veždavo jo kepurę, antra – jį patį, o trečia – jo pinigus.

"Tas šventimas – nebūtinai po litrą degtinės kiekvienam išgerti ir susimušti. Kad jūreiviai – dideli girtuokliai ir peštukai – tokia pat mažai pagrįsta legenda, kaip ir pasakojimas apie tai, kad grįžę iš reiso jūrininkai samdydavo po tris taksi: viena mašina neva veždavo jo kepurę, antra – jį patį, o trečia – jo pinigus. Yra tiksliai žinoma, kad vienintelis toks įvykis buvo Murmanske. Ten jūrininkai uždirbdavo kur kas daugiau nei mes", – tvirtino S.Šileris.

Kapitonas dar neužmiršo, kad, grįžęs iš pirmojo, keturis mėnesius trukusio, itin sėkmingo reiso, jis gavo 32 tūkst. rublių.

Tada nusipirko mažą lagaminuką pinigams susidėti, nes pervedimų į banko sąskaitą dar nebuvo.

Tuo metu geriausias tarybinis automobilis "Volga" kainavo 16 tūkst. rublių. S.Šileris tebebuvo studentas, praktikantas.

Laivo kapitonas gavo gal dvigubai daugiau, bet nė vienas Klaipėdos jūrininkas nevažiavo namo trimis mašinomis.

Savo jūreivio karjerą pradėjęs žvejybiniuose laivuose S.Šileris tikino, kad žuvų tvaikas jam nebuvo nepakeliamai bjaurus.

Senas jūrų vilkas prisipažįsta dabar parduotuvėse nerandantis tokių silkių, kokių iki soties valgydavo plaukiodamas žvejybiniais laivais.

Jūra pagailėjo žemaičio

Klaipėdiečiai, kurių kaimynystėje gyveno jūreivio šeima, iki šiol dalijasi prisiminimais apie tai, kad apie mėnesį jiems tekdavo gyventi nenutrūkstančių švenčių garsuose.

Paskui jūrininkų šeimose panašiai tiek trukdavo kivirčai, o prieš išplaukiant šeimos galvai į jūrą,  jiems tekdavo gyventi už parduotus butelius arba maistą pirkti skolintais pinigais.

"Jūrininkai tiesiog sutaupydavo savaitgalius, todėl krante jų linksmybės trukdavo ilgiau. Dabar kitaip, pamiršome džiaugtis gyvenimu ir išmokome blaiviai gerti. Tada buvo linksmiau. Jūroje nuotykių nėra, ten – juodas darbas. Būna ir nelaimių, bet ir stebuklų kartais atsitinka, – prisiminimais dalijosi S.Šileris. – Pamenu, jau buvau šturmanas, pastatėme tinklus, tada pradėjo kilti baisios bangos. Tuo metu toks augalotas žemaitis nešė statines. Stovėjau ant tiltelio ir dairiausi, kaip mes išeisime iš tos situacijos. Vieną akimirką pamačiau, kad tas didelis jūreivis – jau jūroje, gal už pusšimčio metrų nuo laivo. Bangos buvo ne mažesnės nei penkių aukštų namas. Jo galvą tai matau, tai nematau, o pagelbėti neįmanoma, nes laivas pririštas prie tinklų. Buvau dar gana jaunas, mane apėmė panika, išbėgau ant denio ir šaukiau: "Žmogus už borto!" Patys vos stovėjome ant kojų, mažai, kas suprato, kad atsitiko nelaimė. Staiga tas mūsų žemaitis vėl stovi ant denio. Argi ne stebuklas? Jis buvo be galo stiprus vyras. Avėjo ilgais guminiais batais, pasirodo, vandenyje sugebėjo juos nusiauti, banga jį į laivą įmetė basą."

Stengėsi paliesti blondinę

Pabuvojusi beveik visuose pasaulio žemynuose, aplankiusi daugybę šalių L.Ubartienė atviravo, kad labiausiai stebinančių dalykų pamatė Afrikoje.

Ten ją, ilgaplaukę blondinę, dažnas vietinis norėjo paliesti, o kai kurie vyrai nesidrovėjo demonstruoti savo vyriško pasididžiavimo, tikėdamiesi egzotišką jiems gražuolę sugundyti įspūdingu organo dydžiu.

"O visokių niekučių pardavėjai stebindavo miklumu. Jie valtelėmis priplaukdavo prie laivo, užsiropšdavo ant denio, pasiklodavo kokį paklotą ir po akimirkos jau būdavo išsidėlioję savo suvenyrus. Be galo vargingi žmonės, keisti jų papročiai ir gyvenimas", – prisiminė L.Ubartienė.

Ant peties – negyva žmogbeždžionė

Apsilankymai Afrikos valstybėse įstrigo ir 47-erius metus jūrininku dirbusiam Vladimirui Antonovui.

Kartą Ganoje jį nustebino matytas vaizdas, kai vietos gyventojas nešėsi per petį permestą nudobtą didžiulę žmogbeždžionę.

Būtent ten jam teko išgirsti du griežčiausius perspėjimus. Visų pirma konsulas jūrininkams patarė jokiu būdu neliesti nepaprasto grožio raudonų žiedų.

Tąkart V.Antonovas nepakluso ir įsidūrė į žiedo slepiamą spyglį. Vyro kūną iškart padengė vandeningos pūslės.

Antrasis perspėjimas – neturėti intymių santykių su vietos moterimis, nes dauguma jų serga sifiliu. Tokios klaidos kapitonas atviravo nepadaręs.

Kamerūne jūreivius stebino laisvo elgesio moterų įvairovė, jų ten buvę ne tik itin daug, bet ir visų rasių.

Jūrininkas buvo iš egzotinės šalies parsivežęs kalbančią žako veislės papūgą. Tada ji atkartodavo gaidžio balsą, kartojo nesuprantamus žodžius.

Kai naujasis šeimininkas parsivežė paukštį namo, jis pirmiausia įgnybo jūrininko žmonai. Moteris pradėjo jį barti, papūga kratė galvą, tarsi sakydama, kad ji nėra tokia bloga.

Pagyvenusi V.Antonovo namuose ji mokėjo 120 žodžių ir pasižymėjo savotišku humoro jausmu, labai mėgo šokoladą, kol negaudavo jo, nesakydavo nė žodžio. Dažniausiai kartodavo: "Volodia – mano draugas.

Cukrus užkimšo filtrus

Pradėjęs jūrininko darbą žvejybiniuose laivuose, savo karjerą V.Antonovas baigė dirbdamas krovininio laivo kapitonu. Likimas jam nepagailėjo išbandymų, tris kartus jis skendo ir žvelgė mirčiai į akis.

Klaipėdietis buvo sudaręs kontraktą su Somalio vėliava plaukiojusio laivo savininku ir plukdė krovinius į Saudo Arabiją ir Somalį.

Iš Afrikos tąkart laivas arabams atplukdė žirafų, ožkų ir kitokių gyvūnų. O atgal plaukė pasikrovęs cukraus, metalo ir ryžių.

Tąkart, be 24 įgulos narių, buvo ir 23 keleiviai – nelegaliai patekę į Saudo Arabiją somaliečiai, kuriuos kapitonas privalėjo nugabenti į Etiopiją. Šiame būryje buvo daug moterų su vaikais.

Naktį laivas pateko į baisų štormą.

V.Antonovas įsitikinęs, kad bangos pažeidė seną, ne vienoje vietoje skylėtą laivo korpusą. Laivas pakrypo, vanduo pateko į mašinų dalį. Išpumpuoti jo nesisekė, nes gabenamas cukrus sudrėko ir užkimšo filtrus.

Išniro su kūdikiu ant rankų

Matydamas, kad laivas gali nuskęsti, kapitonas liepė žmonėms gelbėtis pripučiamais plaustais. Tačiau keleivius išvesti iš kajučių buvo labai sunku, jie meldėsi Alachui ir nejudėjo iš vietos.

Ne visi gelbėjimo plaustai išsiskleidė, kai laivas dar labiau pakrypo, viena galinga banga nuo denio į Raudonąją jūrą nuplovė likusius.

Vandenyje atsidūrė ir laivo kapitonas V.Antonovas su somalietės jam paduotu kūdikiu ant rankų.

Tuo metu laivas nugrimzdo, paskui save traukdamas ir kapitoną.

Pamenu, viena ranka yriausi bandydamas iškilti į paviršių, kita spaudžiau prie savęs svetimą vaiką.

"Mane išgelbėjo tik tai, kad visą gyvenimą sportavau ir buvau fiziškai labai stiprus. Pamenu, viena ranka yriausi bandydamas iškilti į paviršių, kita spaudžiau prie savęs svetimą vaiką. Kai pagaliau išnirau ir įkvėpiau oro, nustebau, kad mergytė buvo gyva ir žiūrėjo į mane didelėmis akimis. Priplaukiau prie vieno plausto, bet jo virvė buvo supuvusi ir nutrūko, tada pasiekiau kitą, įsiropščiau į jį, padėjau įlipti žmonėms. Tada pasisekė išgelbėti 26 žmones. Vaikelio motina žuvo. Mažylę atidaviau kitai jos tautietei. Mus tada išgelbėjo bulgarų laivas", – prisiminimais dalijosi jūrų kapitonas.

Jūrininkas vėliau pagalvojo: gerai, kad nelaimė laivą ištiko ne su gyvūnais ant denio. Bandydami išsigelbėti, jie būtų nuskandinę visus žmones.

Jūreiviu būti – geriausia

V.Antonovas prasitarė, kad jo mama nebuvo religinga, bet po to, kai sūnus jai papasakojo apie pirmąjį savo skendimą, ji ėmė žegnotis ir nuolat melsdavosi, prašydama sūnui Dievo palaimos.

Nors ir patyrė visokių pavojų, V.Antonovas įsitikinęs, kad jo gyvenimas susiklostė sėkmingai, jis džiaugėsi, jog iš gimtojo Smolensko persikėlė į Klaipėdą ir susiejo savo likimą su jūra.

"Jūrininkų darbas – pats geriausias todėl, kad jie dažnai džiaugsmingai sutinkami ir daugybę kartų smagiai išlydimi. Tai yra vienas jūreiviško gyvenimo romantikos dalykų. Jūroje jie dirba ir uždirba, o pramogauja ir laidokauja – krante", – įsitikinęs jūrų kapitonas S.Šileris.

Paklaustas, ar dažnas jūreivis kapitonui guosdavosi, kad žmona neištikima, kapitonas ironizavo: "Kaip jūrininko žmona gali būti neištikima? Tik anekdotuose taip būna."

Egzistuoja daugybė legendų apie jūrininkų gyvenimą.

Pasak S.Šilerio, galbūt viena klaipėdietė ir buvo užlipusi ant devynaukščio, kuris yra netoli laivininkystės, stogo, gal ir žvalgėsi į marias, norėdama įsitikinti, ar parplaukia laivas, kuriame dirba jos sutuoktinis, norėdama spėti išnešti butelius ir panaikinti kitus linksmybių pėdsakus.

Kapitonas tikino, kad tokios moterys buvo veikiau išimtis. Jeigu viena pasigyrė taip dariusi draugėms, o kiekviena jų papasakojo būriui savo bičiulių, gali atrodyti, kad ant to stogo nuolat sėdėdavo šimtai moterų.

S.Šileris tikino: pasakymas, kad jūreivio kiekviename uoste laukia vis kita žmona – vienas didžiausių mitų.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Rasa

Rasa portretas
Daivute, dėkui už nuostabiausią rašinį... Už jo herojus- legandas. Nuostabu, kad yra tikrų ŽURNALISTŲ, sugebančių tokius žmonės mūsų mieste atrasti ir prakalbinti! Šitas straipnis- geriausia dovana mums, jūrininkų šeimoms Jūros šventės proga. Ilgiausių sveikatos metų visiems visiems, susijusiems su jūra... UŽ TUOS, KURIE ŠIUO METU JŪROJE!

klaipėdietė

klaipėdietė portretas
Kas jums darosi, žmonės prisimena kaip gyvena o jūs iš pykčio nirštat, vieniems tais laikais buvo gera kitiems dabar gerai gyvenas. Nėra ko ironizuoti gyvenom gana neblogai ir linksminomės šauniai ko dabar nesugebat esat vieni kitiems kaip vilkai, gėrio daugiau ir linksmos šventės

To vaje

To vaje portretas
Piena nuo lupu nusivalyk! Oi atsiprašau tai ne pienas...
VISI KOMENTARAI 4
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių