Operacinėje jaučiasi asu

Iškilmingame ligoninės atidaryme dalyvavęs buvęs ilgametis LOR skyriaus vedėjas Bronius Praškevičius detaliai prisimena savo karjeros pradžią ligoninėje: kaip jauną specialistą, dar neturintį pakankamai patirties, „įmetė“ į administracinio darbo vandenis.

„1976 metais rugpjūčio 3 dieną mane paskyrė LOR skyriaus vedėju. Tuo metu ligoninėje buvau pats jauniausias skyriaus vedėjas. Rugpjūčio 6-ąją paguldėme pirmą ligonį. Mūsų 40 lovų skyrius ligoninėje buvo pats mažiausias“, – prisimena B. Praškevičius.

Stebėjęs įvairias ligoninės reformas, gydytojas su pertraukomis skyriui vadovavo 33 metus, iš jų 10 metų ėjo ir Veido ir žandikaulių chirurgijos padalinio vedėjo pareigas.

„Klaipėdos universitetinė ligoninė – mano namai. Čia užaugau ir sutvirtėjau kaip specialistas, – apie darbą KUL atsiliepė gydytojas. –  Baltas chalatas dar nereiškia, kad esi daktaras. Pirmiausia turi būti geras bei empatiškas žmogus.“

Buvęs ilgametis LOR skyriaus vedėjas dar ir šiandien operuoja ir ramiai pasakoja, kaip metų pradžioje iš mirties nagų ištraukė jauną vaikiną. „Operacinėje esu chirurgijos asas. Rankos nedreba“, – tvirtu balsu pareiškia gydytojas, apgailestaudamas, kad šiandien iki penkių lovų sumažėjusiame LOR sektoriuje operuojamų pacientų nėra daug.

Prisiminęs, kaip kartu su prancūzų specialistais ligoninėje pradėjo vystyti ausies mikrochirurgiją, B. Praškevičius pasidžiaugė, kad tuomet padėjo ne vienam sunkiam pacientui, ne vieną jų ištraukė iš mirties nagų, o jo paties operuotų pacientų sąraše – žinomos šalies scenos ir politikos žvaigždės.

„Nė karto gyvenime neturėjau nedarbingumo pažymėjimo. Ir dabar jaučiuosi tvirtai. Turiu Dievo dovaną – stiprią sveikatą“, – pasidžiaugė kitąmet 80 metų jubiliejų švęsiantis ir vis dar dirbantis vyresnysis gydytojas otolaringologas.

Darbo vietos poveikis – magiškas

„Nauja ligoninė, jaunas kolektyvas, mes – jauni, gerai susigyvenome ir nuolat tobulėjome. Dabar kartu su ligonine ir senstame“, – pokalbį apie ilgametį darbą KUL Insultų skyriuje pradeda vyresnioji gydytoja neurologė Zita Bertašienė. 

Energija trykštanti gydytoja mano, kad 46 metų darbui vienoje vietoje įtakos turėjo geras mikroklimatas ligoninėje. „Mūsų kolektyvas kaip akmenėlis, galime vienas kitu pasitikėti ir sklandžiai dirbti vardan paciento gerovės. Man daugiau nieko ir nereikia“, – pasakoja gydytoja ir pabrėžia, kad darbe svarbu sutarti su kolektyvu.

„Į ligoninę ateinu kaip į antrus namus ir čia smegenys pradeda suktis tokiu tempu kaip jaunystėje“, – juokiasi Z. Bertašienė.

Pasak neurologės, amžius nėra riba, kiekviename gyvenimo etape norime gyventi kokybiškai, tad norisi, kad blogai besijaučiantis pacientas namo iš ligoninės išeitų su šypsena. Deja, ne visada pavyksta, bet svarbiausia stengtis padėti.

Gydytoja ligoninės gyvavimą prilygino kopimui į kalną – visada tik aukštyn: nuolat tobulėjanti medicinos įranga, besiplečiantys skyriai, darbo gausėjimas, o keitėsi tik ligoninės pavadinimas.

„Ką galėčiau patarti jaunam specialistui? Pacientą reikia išklausyti. Daug kas, ir toje pačioje diagnostikoje, prasideda nuo to, ką pasako ligonis. Jei nėra aišku, reikia nebijoti paklausti. Man taip pat ne visada viskas aišku. Kartais garsiai išsakyta mintis sukelia tam tikras asociacijas ir pradedi mąstyti tinkama linkme“, – patirtimi dalijasi Z. Bertašienė.  

Žvaliai nusiteikusi gydytoja gera savo energija užkrečia ir aplinkinius. Pašnekovė įsitikinusi, kad gydytojas pas pacientą turi ateiti energingas ir pasitempęs, tada ir pacientas pasijaučia geriau.

Lyg darni šeima

„Visą darbo praktiką stengiausi ir stengiuosi būti profesionali, jautri, nuoširdi, paslaugi, darbšti, atidi sunkiai sergantiems, negalią turintiems pacientams. Manau, kad tai yra būtini bruožai gerai slaugytojai. Vadovaujuosi požiūriu „padėk ir daryk sergančiam taip, kaip tu norėtum, kad tau padėtų ir darytų“, – apie savo ilgametį darbą Klaipėdos universitetinėje ligoninėje atsiliepia Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriaus vyresnioji slaugos administratorė Irena Bagdonienė. Pašnekovė atkreipia dėmesį, kad Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriuje, į kurį patenka itin sunkios būklės ligoniai ir kone kasdien susiduriama su mirtimi, pajėgia dirbti tik be galo mylinčios, stiprios dvasiškai ir fiziškai moterys.

Anot slaugytojos, jai didžiulė laimė daugiau nei keturis dešimtmečius dirbti mėgstamą darbą puikiame kolektyve. „Esu iš tų žmonių, kurie nori turėti tvirtus namus ir darnią šeima. Dirbdama Klaipėdos universitetinėje ligoninėje radau ir pastovius namus ir darnią šeimą. Todėl ši darbo vieta – pirma ir paskutinė“, – užtik-rintai kalbėjo I. Bagdonienė.

Svarbiausia – darbo sąlygos

Biruta Jansonienė elektrokardiogramų kabinete dirba nuo pirmos ligoninės atidarymo dienos. „Kai pamilsti savo darbą, įpranti ir, atrodo, taip turi būti. Net minčių nebuvo kilę apie kitą darbą“, – prisipažįsta slaugytoja. Ji visada dirbo tame pačiame kabinete, keitėsi tik jo vietos ir aukštai.

Vien per vieną darbo dieną slaugytoja B. Jansonienė atlieka apie 50 kardiogramų: „Kardiogramas sapnuoju ir naktimis, greičiausiai taip bus net, kai nebedirbsiu.“

Pašnekovė pastebi, kad paciento paruošimas procedūrai per tuos keliasdešimt metų nepakito visame pasaulyje, o štai aparatūra gerokai pasikeitė: anksčiau tekdavo keisti rašalines plunksnas, kuriomis buvo rašomos kardiogramos, tad ji nuolat vaikščiojo rašaluotomis rankomis.

Pats aparatas buvo gana sunkus, o jį dar reikėdavo nustumti į skirtingus ligoninės skyrius, nes ne visi pacientai gali patys ateiti į elektrokardiogramos kabinetą. Iš aparato išlindusias juosteles reikėjo sukarpyti ir suklijuoti ant vieno lapo, tad išrašyta daug popieriaus ritinių.

Paklausta, kaip pavyksta taip ilgai dirbti vienoje vietoje, B. Jansonienė mano, jog viskas priklauso nuo darbo sąlygų. Kai jos tinkamos, nesinori blaškytis, o svarbiausia – gerai atlikti savo darbą.

Vaikystės svajonę įkūnijo savaip

Nuo atidarymo ligoninėje dirbanti siuvėja Herta Irina Vilkienė pati nustebo, kai sužinojo, kiek metų čia dirba. Jai skaičių padala buvo užstrigusi ties 26 metais. „Tie metai prabėgo kaip viena diena“, – stebisi moteris. 

H. I. Vilkienė prisimena, kad pradėjus dirbti buvo pastatytas tik pagrindinis ligoninės korpusas. Iš pradžių kelerius metus ji prižiūrėjo lauko gėlynus, bet kai aplinkui vyko intensyvios kitų ligoninės korpusų statybos, Hertą įdarbino valytoja, o vėliau pasiūlė vietą siuvykloje.

„Siuvame medicinines kaukes, kepures – viską, ką atneša, lopome chalatus“, – apie specifinį darbą pasakojo moteris. Nors kai kuriems iš šalies darbas atrodo nuobodus, H. I. Vilkienė nesutinka – ji dirbdama atsipalaiduoja ir jaučia malonumą. Gal net taip savotiškai įkūnija savo vaikystės svajonę dirbti medicinos sesele.

Ji sutinka, kad atidirbus beveik 50 metų jau galėtų nedirbti ir mėgautis užtarnautu poilsiu, bet neįsivaizduoja gyvenimo tarp keturių sienų. „Gyvenime niekada negalvojau apie savo metus ir išėjimą į pensiją“, - prisipažįsta ji.

Komentaras

Prof. habil.dr. Vinsas Janušonis:

Klaipėdos universitetinės ligoninės vyriausiasis gydytojas

Su didžiausia pagarba galiu pasakyti, kad ligoninė užaugino visą gydytojų, puikių slaugytojų, vadovų ir kitų sričių darbuotojų kartą. Visų jūsų darbas labai svarbus ir reikalingas sergančiam, silpnam ir pažeidžiamam žmogui – ligoniui. Dėkoju kiekvienam iš jūsų už nuoširdų, ilgametį, sąžiningą, nepriekaištingą darbą, atsidavimą savo profesijai, atsakomybės ir pareigingumo jausmą gelbėjant pacientų gyvybę bei grąžinant sveikatą jiems ir viltį artimiesiems. Taip pat norėčiau priminti pirmojo Klaipėdos universitetinės (tuomet Klaipėdos miesto) ligoninės vyriausiojo gydytojo Antano Vinkaus didžiulį indėlį kuriant įstaigą, kuri išaugo į dabartinę Klaipėdos universitetinę ligoninę. Tai buvo visa ko pradžia.