Iniciatyvą perduos ateities kartoms

Klaipėdos tikinčiųjų bendruomenėje jau trejus metus įgyvendinama iniciatyva – grupė moterų, išėjusių į užtarnautą poilsį, savo laisvą laiką skiria šventinių vainikų pynimui. Kaip ir kasmet, taip ir šiemet, prieš Šventojo Kryžiaus išaukštinimo šventę, kuri vyko rugsėjo 14-ąją, jos susibūrė ir nupynė tris vainikus.

Vainikų pynimo talka vyko Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje.

Anot savanorės Ilonos Lekstutienės, ši jau tradicija tapusi talka ne tik stiprina tarpusavio bendrystę, bet ir išreiškia tikinčiųjų padėką. Jų nupintais vainikais papuošiamas kryžius, esantis bažnyčios kieme.

„Mes piname du didelius vainikus po aštuonis metrus. Kryžius labai didelis. Bet šį kartą turime labai daug pynėjų, gal dešimt moterų atėjo, o ir daug šakelių savanoriai parūpino, tad nupynėme ir dar vieną mažesnį keturių metrų – papuošėme prie įėjimo į bažnyčią“, – pasakojo I. Lekstutienė.

Vainikai daugiausia pinami iš tujų, kurių parūpino ir iš namų savo automobiliais į bažnyčią atvežė kiti parapijiečiai.

Bendrystė: prie vainikų pynimo iniciatyvos prisijungė ne tik moterys, bet ir vyras.

„Sekmadienį po 12 val. mišių buvo iškilmingas švento kryžiaus pagarbinimas, šventė vadinasi „Švento Kryžiaus išaukštinimas“. Yra šiai šventei skirtos tam tikros giesmės, choristai išėjo į lauką, klebonas pašventino. Buvo galima ir pasimelsti. Mūsų kieme, šventoriuje stovi vilties ir laisvės kryžius, pastatytas kaip padėka Dievui už sugrąžintą mūsų bažnyčią. Žinote, kokia sudėtinga mūsų bažnyčios istorija, tad šis kryžius mums yra simbolis, paguoda. Mes ypač susitelkiame jo papuošimui“, – kalbėjo savanorė.

Anksčiau parapijoje būdavo daugiau moterų, kurios greitai pindavo, o šiuo metu grupelė nedidelė, tačiau prie jos prisijungia visi galintys, norintys.

„Mes tai darome kilnaus tikslo vedami. Pagerbiame kryžių ir Kristų, kuris atidavė už mus savo gyvybę, suteikdamas mums viltį amžinam gyvenimui. O kitas dalykas – mums labai svarbi bendrystė. Kadangi esame bendruomenė, ateiname į bažnyčią, mišias, atsisėdame į klauptą ir žiūrime į altorių, dalyvaujame asmeniškai maldoje. Esame bažnyčios bendruomenė, kuri pažįsta vieni kitus, galime ir bendrauti, juokauti, pagelbėti maldoje. Paskui dar ir į keliones važiuojame“, – tikino I. Lekstutienė.

Pasak jos, svarbu apie tokias tradicijas kalbėti ir ateities kartoms.

„Mums yra labai svarbu, kad mūsų tradicija nenueitų į užmarštį. Mes, moterys, kurios ateiname, visos kalbame apie tai, kad turime savo vaikams ir anūkams apie tai papasakoti ir parodyti, nes tai mūsų sena tradicija, kiekvienas prisimena pynimus ir kryžiaus, koplyčių puošimus“, – akcentavo I. Lekstutienė.