Informacinio karo ginklai
J. Aro daugiau nei dešimtmetį tiria Rusijos dezinformaciją ir vadinamųjų trolių veiklą.
Savo tyrimus žurnalistė aprašė knygose „Putino troliai“ ir „Putino pasaulinis karas“.
Pasak J. Aro, socialiniai tinklai Rusijai tapo viena svarbiausių informacinio karo erdvių.
„Jie bando naudoti socialinę mediją kaip platformą, kad paveiktų ne tik viešąją nuomonę, bet ir politiką. Jie nori manipuliuoti visuomenėmis, kad, pavyzdžiui, žmonės balsuotų už kandidatus, kurie priešinasi sankcijoms Rusijai“, – teigė žurnalistė.
J. Aro pasakojo, kad Rusijos informacinio karo metodai per pastarąjį dešimtmetį pasikeitė, tačiau pagrindinis principas išliko panašus.
„Pasitelkiamos netikros paskyros, kuriamos interneto bendruomenės, į jas įsitraukiama, o vėliau jose platinamas turinys, skirtas visuomenės nuostatoms keisti. Vienas iš naujesnių pavyzdžių – Suomijoje kuriamos socialinių tinklų grupės, kuriose bandoma kurstyti nepasitenkinimą dėl šalies sprendimo išlaikyti sieną su Rusija uždarytą“, – pasakojo J. Aro.
Tačiau informacinio karo priemonės neapsiriboja vien socialiniais tinklais, J. Aro teigimu, pastaraisiais metais situaciją dar labiau apsunkino dirbtinis intelektas.
„Jis leidžia itin greitai kurti didelius kiekius melagingo turinio, netikrų interneto svetainių ir naujienų, pritaikytų konkrečioms auditorijoms“, – teigė žurnalistė.
Tiesą atskirti sunku
Diskusijoje nemažai dėmesio skirta ir tam, kaip paprastam informacijos vartotojui atskirti manipuliaciją, tačiau J. Aro pripažino, kad tai nėra lengva net žurnalistams.
„Aš turėčiau lengvai atsakyti į šį klausimą, nes esu apmokyta žurnalistė. Bet taip pat žinau, kad informacijos apdorojimas yra sudėtingas, užima laiko. Reikia daug pastangų išsiaiškinti, ar kažkas iš tikrųjų įvyko, ar ne“, – teigė J. Aro.
Kalbėdama apie savo žurnalistinę praktiką, J. Aro pabrėžė šaltinių kiekio bei patikimumo svarbą – tirdama Rusijos trolių veiklą, ji savo publikacijoms buvo surinkusi apie 200 skirtingų šaltinių.
Diskusijoje paliesta ir pačios J. Aro patirtis – pradėjusi tirti Rusijos trolių veiklą, žurnalistė sulaukė grasinimų, šmeižto ir net buvusių draugų persekiojimo.
„Tai parodo informacinės manipuliacijos galią, kuri gali net tavo draugus paversti priešais“, – teigė J. Aro.
Atidarė fanzinų parodą
Po diskusijos su J. Aro festivalio dalyviai buvo pakviesti dalyvauti fanzinų parodos „Kas lieka po jūros?“ atidaryme.
Jo metu autoriai pristatė savo darbus ir kūrybinį procesą.
Pavadinimas „fanzinas“ reiškia nedidelio tiražo nepriklausomą leidinį, kuriame tekstais, vaizdais ar net muzika reiškiamos idėjos, patirtys ir kūryba. Šiųmetinė tema – jūra.
Anot I. Simonaitytės bibliotekos vyriausiosios metodininkės Kornelijos Jankauskienės, tai – tarsi maži savarankiški pasauliai, kurie kalba apie jūrą ne tik kaip apie peizažą, bet kaip apie patirtį, atmintį.
Parodos kuratorė Danguolė Ruškienė padėkojo visiems, prisidėjusiems prie šios parodos įgyvendinimo.
„Noriu atkreipti dėmesį, kad fanzinus paprastai kuria mėgėjai. Tai yra mėgėjiškas savilaidos leidinys, bet įvyko taip, kad pas mus visi profesionalai. Bėda ta, kad jie blogo rezultato sukurti nesugebėjo, tad turime tai, ką turime – labai rimtus kūrinius, kiekvienas iš jų pasižiūrėjo labai asmeniškai, jautriai“, – sakė D. Ruškienė ir pridūrė, kad kiekvienas menininkas atskleidė ką jiems reiškia jūra bei kaip jie ją mato.
Aplankyti šią parodą galima iki šių metų gruodžio 5-osios I. Simonaitytės bibliotekos antrame aukšte esančioje Baltojoje galerijoje.
(be temos)