Svetimžemėmis vadinamos tokios organizmų rūšys, kurios į tam tikrą teritoriją pateko dėl tikslingos ar atsitiktinės žmonių veiklos ir kurios toje teritorijoje niekada neaugo.

Jei svetimžemė rūšis natūralizuojasi naujoje gamtinėje aplinkoje ir sparčiai plinta į kitas teritorijas bei daro žalą vietinėms ekosistemoms – ji laikoma invazine rūšimi.

Pavyzdžiui, raukšlėtalapis erškėtis, plisdamas pajūrio kopų buveinėse, gana sparčiai suformuoja tankius sąžalynus, užimdamas vietinių augalų augavietes.

Vietinės augalų rūšys nyksta, o kartu nyksta ir su jomis susijusios gyvūnų rūšys, nelieka smėlio kopų buveinių – naikinama biologinė įvairovė.

Raukšlėtalapis erškėtis (lot. rosa rugosa) – krūmas, galintis užaugti iki 2 m aukščio, savaime paplitęs Rytų Azijoje.

Vidurio Europoje pradėtas auginti XIX a. viduryje, o Lietuvoje – XX a. pirmojoje pusėje, kaip dekoratyvus, maistinis bei vaistinis augalas.

Pirmą kartą sulaukėjęs raukšlėtalapis erškėtis Lietuvoje aptiktas 1937 m.

Dabartiniu metu rosa rugosa randama visoje šalyje atvirose, sausų dirvožemių buveinėse, labai dažnai pajūrio kopų buveinėse.

Kokią grėsmę kelia raukšlėtalapis erškėtis? Anot aplinkosaugininkų, pajūrio kopose augantys ir smėliu užpustyti raukšlėtalapiai erškėčiai lengvai atželia, nustelbia visą kitą augmeniją.

Erškėčio vaisius noriai ėda šernai, lesa paukščiai, todėl sėklos paskleidžiamos dideliais atstumais.

Dabartiniu metu įvairaus ploto erškėčių sąžalynai yra išsibarstę po visą Kuršių neriją.

Europos šalyse, kuriose raukšlėtalapis erškėtis labai išplitęs ir kenkia pajūrio buveinėms, buvo išbandyti įvairūs naikinimo metodai: antžeminės dalies pjovimas, kasimas, ganymas, cheminių priemonių naudojimas.

Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija ragina vietos gyventojus ir poilsiautojus prisiskinti erškėčių žiedlapių, kurie naudingi sveikatai, grožio procedūroms, skanioms arbatoms pasiruošti ir taip prisidėti prie erškėčių gausos reguliavimo.