Nešventiškai prasidėjusios šventinės savaitės pabaigoje švęsti taip pat nesinori.

Laisvadienio, kuris suteiktas tam, kad surastume paparčio žiedą ir laimę, džiugesį užgožė supratimas, jog sunkmetis vis dar nesitraukia, nors ministras pirmininkas Andrius Kubilius visažinio tonu buvo pažadėjęs, kad krizė Lietuvoje baigsis birželio 21-ąją.

Juk būtent sunkmečio prislėgtas jaunas vyras pasirinko netradicinę savižudybę ir vidury baltos dienos, nepaisydamas žmonių minios, nuo prekiautojais arbūzais stalo griebė peilį ir smeigė sau į širdį. Jis nebematė išeities. Tačiau kiti moka ją surasti.

Apsukruoliai visada mokėjo ir mokės savęs nenuskriausti, bet jie niekada nepagalvos, kad nuo to kenčia kiti žmonės. Todėl vieni klaipėdiečiai, gavę sąskaitas už vandens pašildymą, apšalo, o kiti trynė rankas, nes sugalvojo būdą, kaip sutaupyti pinigų. Jie piktybiškai nedeklaravo suvartoto vandens kiekio, todėl galėjo vonioje nors ir dramblį karštu vandeniu prausti, tačiau už to vandens pašildymą turės sumokėti kaimynai. Gudruoliai taip nori nors šiek tiek sutaupyti pinigų, mat nuo rugpjūčio už karštą vandenį reikės mokėti šiek tiek mažiau, todėl tik tuomet jie ir prisipažins, kiek vandens yra išleidę. O tuos kelis mėnesius pensininkai gali ieškotis širdies lašiukų, nes gavus sąskaitą, kurioje už dviejų kubinių metrų vandens pašildymą įrašyta kosminė suma, tikrai gali sutrikti visos gyvybinės funkcijos.

Išeitį, kaip papildomai užsidirbti pinigų, rado ir tautiniais kostiumais apsirengusios moterėlės, kurios niūniuodamos lietuvių liaudies dainas ant Jono kalnelio pynė vainikus iš laukinių gėlių ir žolių. Vieno kaina – 10 litų. Matyt, per Joninių šventę pritaikė pagerintą antkainį, juk tai buvo pati perkamiausia prekė.

Galvoti, kaip papildyti savo piniginę, nereikia tik politikams, nes jiems litų, matyt, atneša aitvarai ir mokesčių mokėtojai. Todėl nesunku suprasti, kodėl miesto tarybos nariai nenorėjo atsisakyti ar bent rimčiau nusirėžti „vokelių“, nors patys prisipažino, kad visų 700 ir 840 litų kas mėnesį trintukams ir pieštukams neišleidžia. Politikai juk litus uždirba taip „sunkiai“ – reikia dvi dienas sėdėti prikvėpuotoje posėdžių salėje, kai už lango saulė ridinėjasi.

Į tarybos narių sąžinę neprisibeldė ir mokytojų bei mokyklų direktorių vardu posėdyje kalbėjusi vienos gimnazijos direktorė. Ji gėdingai prisipažino, kad ugdymo įstaiga nebeturi net trijų litų tualetiniam popieriui nupirkti. Žinoma, tai – ne pirmo būtinumo prekė, juk trintukai ir pieštukai daug svarbiau, be jų tikrai neįmanoma išgyventi, ypač valdiškus kompiuterius gavusiems politikams.

Galėtų bent jau braškių nupirkti ir mokytojus pavaišinti. Juk jų kilogramas kainuoja tik tris litus, o sakoma, kad jose yra kažko, kas padeda pasijausti laimingesniems.